„Mayhem“ Vilniuje: Pure F***ing Armageddon

Man asmeniškai yra žiauriai sunku rašyti apie lapkričio 3 d. MAYHEM koncertą Vilniuje. Matot, jūsų nuoširdžiausiam reporteriui būna taip: nueinu į kokį koncertą ir ten viskas smagu, šaunu, tad pasikrovęs geriausių įspūdžių grįžtu namolio ir kuo lengviausiai viską išlieju raporto pavidalu. Būna, kad nueini į kokį koncertą ir jau taip ten viskas blogai ir nyku, kad iš gėdos slėptis norisi. Bet vistiek baltas lankas juodomis avimis užtvindai. O kartais pasitaiko, kad nueini sau į kokį koncertą ir bum – viskam pasibaigus palieka žiojėti tokia juoda žaizda, it kažkas būtų išplėšęs gabalą tavo sielos. Bet kokie bandymai raštu nupasakoti tokią patirtį atrodo visiškai beviltiški, tušti ir beprasmiai. Šį kartą buvo būtent taip.

MAYHEM tai ne šiaip sau kultinė grupė, o tiesiog 30 metų egzistuojantis Reiškinys. Pusė, gal ir daugiau, black metalo žanro legendų ir pasakojimų, – o šis žanras itin mitologizuotas, – vienaip ar kitaip yra susiję su šia grupe, pavyzdžiui, istorijos apie degančias bažnyčias, vieną kitą savižudybę ar žmogžudystę. Antra, MAYHEM kone savarankiškai sumūrijo muzikinius ir vizualinius black metalo žanro pamatus – vokalistas Dead savo šposais ir povyza ant scenos suformavo black metalo atlikėjo standartą, gitaristo Euronymous rifai tapo black metalo etalonu. MAYHEM kadais atitinkama vaga nukreipė tokias juodmetalio milžinėmis pripažįstamas grupes kaip DARKTHRONE, IMMORTAL ar BURZUM.

Žodžiu, MAYHEM įtaka black metalo scenai, tskant, yra nesveikai milžiniška. Šiame žanre tai sunkiasvoris – kaip Bachas klasikinėje muzikoje, Robertas Johnsonas bliuze, Hendrixas roke, o Bitlai popse. Ir pamatyti tokias legendas, apie kurias tiek girdėta, tiek skaityta, yra kuo tikriausia šventė. O MAYHEM aš nebuvau matęs, todėl labai laukiau šio momento.

Ir tikrai nėra taip, kad MAYHEM žavėčiausi vien dėl to, kad anie tiesiog baisiai įtakingi, šaunūs ir svarbūs ar dar anokie. Ne, jie man patinka ir taip, gal net labiau tiktų žodis „myliu“. Prisipažinsiu, kai koncerto pradžioje nugriaudėjo „Silvester Anfang“, kuriuo tradiciškai pradedami visi MAYHEM koncertai, ir įkandin suskambo dainos „Deathcrush“ akordai, tą pačią akimirką pasijutau it pamestinukas, kuris po ilgų metų pagaliau sugrįžo į mamos ir tėčio glėbį – palengvėjimas, veide tramdoma šypsena ir krūtinėje tankiai besikaladojanti širdis. Nepaprastomis valios pastangomis susitvardžiau ir šiaip ne taip didžiąją koncerto dalį stebėjau iš balkono, – atseit, koncertą reikia sekti su nepaprasta atida, – apsiribodamas tik kurios nors dainos žodžių išbliovimu ar į viršų iškeltu kumščiu. Bet kai užgrojo himnas „Freezing Moon“, tada tai jau nebesusiturėjau, sutrupėjo visi šarvai ir nurūkau apačion, kur mošpitas ir chebra – emocijos veržte veržėsi lauk.

Šis koncertas Vilniuje yra MAYHEM 30-ies metų sukaktį žyminčio turo dalis, todėl nenustebino ir vakaro retrospektyvinis pobūdis. Buvo sugrota bent po vieną dainą iš visų pagrindinių grupės leidinių, pradedant 1987 m. demo „Deathcrushirbaigiant dar karštu, šiais metais išleistu „Esoteric Warfare“. Deja, neteko išgirsti mano itin mėgstamos EPuškės „Wolf‘s Lair Abyss“ – kiek žinau, diena anksčiau pasisekė lenkams, nes anie buvo pavaišinti šio vinilo kūriniu „Symbols of Bloodswords“. Nuskilo niekšams!

Kaip jau užsiminiau, MAYHEM gyvai klausiausi pirmą kartą. Palyginti su įrašais, yra šiokių tokių pakeitimų dainų aranžuotėse, jos skamba sunkiau ir riebiau – matyt dėl to, kad kelis paskutinius metus gyvuose grupės pasirodymuose groja du gitaristai. Įspūdį palieka galinga MAYHEM ritminė sekcija, išdidūs grupės senbuviai bosistas Necrobutcheris ir būgnininkas Hellhammeris. Ypač žvėriškai ir mikliai siaučia pastarasis. Su niekuo nesupainiojamos grupės gerklos, vokalistas Attila Csihar, didžiąją dalį pasirodymo praleidžia kaukolės draugijoje – pastvėręs ją it koks Hamletas (arba „Cracked Actor“ David Bowie personažas) čia pat jai suokia gražiausias giesmes, šnabžda švelniausius žodžius, glosto ir bučiuoja. Visgi net ir šauniausi muzikantai yra nieko verti, jei neturi ką groti. O čia, blyn, be jokio patoso skeliant, ausis glosto ir širdį glamonėja platinos raidėmis Eliziejaus knygose įamžinti laikui nepavaldūs ir iki skausmo žinomi kūriniai.

Kas užkliuvo? Pirma, apšildanti vakaro grupė BLODHEMN – visiškas ne stebuklas. Lietuvoje jau yra ne viena metalą grojanti grupė, kuri ant scenos pasirodytų daug geriau – vertinu atsižvelgdamas tiek į povyzą, tiek į kūrybą. Antra, tai garsas. Nežinau kaip buvo profų ir melomanų pamėgtoje garsisto pašonėje, bet ten, kur stovėjau, pritrūko aukštų garsų – ypač tai pasijuto per „Buried By Time And Dust“. Ale kai atmintinai visas dainas žinai, tai mintys kompensuoja stoką. Trečia, gal dėl to, kad pirmadienis, bet klubas „New York“ nebuvo visiškai sausakimšas – kas su jumis blogai, žmonės? Ketvirta, žinoma, norėjosi pačiais MAYHEM ilgiau pasidžiaugt.

Sakiau gi, kad sunku man rašyti apie MAYHEM koncertą Vilniuje, tad trumpai ir aiškiai – buvo Pure Fucking Armageddon. Nepaprastai malonu, gera bei smagu buvo pamatyti šias legendas ir gailiai verkit tie, kas nebuvot, pražiopsojot ar patingėjot.

Ačiū.

Foto: Gediminas Bartuška

P.S. Paprastai vengiu visokių ten setlistų, bet kadangi kažkas klausė tai, rodos, toks:

  1. Silvester Anfang
  2. Deathcrush
  3. Pagan Fears
  4. Buried By Time And Dust
  5. To Daimonion
  6. My Death
  7. PsyWar
  8. Illuminate Eliminate
  9. Whore
  10. De Mysteriis Dom Sathanas
  11. Chainsaw Gutsfuck
  12. Freezing Moon
  13. Carnage
  14. Pure Fucking Armageddon

1 Komentaras apie “„Mayhem“ Vilniuje: Pure F***ing Armageddon

Komentuoti: Cato Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *