Nahash “Daath”: bene geriausia kas yra išleista LT metalo scenoje per pastaruosius 3 metus

Pasakysiu paprastai, kiek juokingai bei galbūt daugeliui naiviai – niekada neklausiau black metalistų Nahash. Išskyrus vienintelį regėtą jų gyvą, apeiginį performansą Kilkim Žaibu festivalyje, suklausytą prieš tris metus 2013-taisiais. Tačiau įrašo pavidalu… Gal kažką, kažkiek prieš 10-15 metų, kada buvau jaunas bei uolus metalurgas ir esu ausimis pakramsnojęs, tačiau puode, kuris laiko pilką substanciją pavadinimu smegenysNahash juodos dervos – nė fragmentų išlikusių iš tų laikų nėra.

Taip, „Daath“ yra pirmas ir vienintelis susiliejimas metafiziškai su juodvarniais iš Kauno. Kodėl staiga taip nutariau „susipažinti“ su Nahash, kai net normalus metalistas nebe esu? Paprasta – tai sena, net ne kultinė, o legendinė ir, drąsiai galima teigti – okultinė grupė. Ne jauni pacaniokai, kurie dar neturi tvirto mentalinio stuburo, subtilios pasaulio pajautos ar tiesiog elementaraus apsiskaitymo, erudicijos, dvasingumo apart Feisbuko ir ten Instagramų visokių. Nesu vienos ar dviejų albumėlių išleidusių perspektyvių jaunųjų grupeliūkščių, kurie save parduoda per bandcampus, Spotyfajus ir iTunesus, gerbėjas. Kur kas labiau vertinu tai, kas yra laiko patikrinta, subrendę bei tiesiog Tikra. Taip, kalbu apie Klasiką iš didžiosios, ta prasme.

Net ne viena iš paskatų kodėl pirkau „Daath“ – tai vinilo jo išleidimas. Ne po pusmečio ar metų, kada albumas jau būna atspaustas CD pavidalu ar nuklausytas per skaitmeną, o iš karto, visais mediumų frontais. Buvo, kas be ko, streamas paleistas į internetą – nė iš arti neklausiau. Kantriai laukiau ir sulaukiau juodosios magijos fiziniame, kaip priklauso – juodame pavidale, kurio rituališkumą sustiprinti ypatingai padeda ankščiau atsėlinančios rudeninės tamsumos (ko gero, ne veltui, leidinys išleistas ne pavasarį), bei tokie rakandai kaip deganti žvakė, smilkstantis smilkalas ir juoda arbata arba alus (nepamirškime ir prasto oro, kas be ko).

Viso dviejų plokštelių leidinyje – 11 kompozicijų, kurių pavadinimai yra parašyti lotynų kalba, o  reflektuoja jos savimi įvariausią juodajį dvasinį krūvį – narplioja jo paslaptis, problematikas, galimybes ir kas be ko grėsmes. „Daath“ tai Hebrajų kilmės Biblijinis terminas, apibūdinantis „Žinojimą“ per kritusiojo į bedugnę prizmę. „Kuo daugiau žiūri į bedugnę, tuo labiau ji tave pas save įtraukia“ – turbūt ne vienas žinote Friedricho Nyčės žodžius. „Daath“ taipogi pagal Žydų mistikus yra mistinio išgyvenimo fazė, kurioje visi 10 „Gyvenimo medžio“ sefirotai susijungia į vieną. Tačiau pagal kitus senovinius ne-žydiškus raštus – Daath yra aprašomas kaip neegzistiuojantis 11-ktas Gyvenimo medžio sefirotas, ko pasėkoje ten nėra jokio simbolio, o tik tuščia vieta. Ko pasėkoje – tai simbolizuoja minėtąją bedugnę, kuri gali “nutvieksti” kelią “materializacijai” trims juodosioms būties paradigmoms: mirčiai, anti-egzistencijai ir pragarui. Remiantis būtent pastaruoju mitologizmu ir paremta kūrybinė naujausio Nahash albumo koncepcija.

Kas man patinka šiame dviejų vinilų leidinyje, yra tai, kad tu jį KLAUSAI. O ne vartalioji kas 12-13 minučių – vienos pusės trukmė yra apie 17-18 min. Nors visi žino, kad nuo trukmės ilgio priklauso plokštelės garso kokybė, bet „Daath“ įrašas mano nepretenzingai ausiai skamba jei ne puikiai, tai tikrai labai gerai. Žinoma, nėra čia masteringo stebuklų, kuriais būtų žaidžiama garsų erdvėmis, tačiau klausimas ar to reikia black metalo albumui? Manau, tikrai ne. Kompozicijų skaičius – nuo 2 iki 4 vienoje pusėje. Kalbant apie trukmę yra du kūriniai po 2 minutes su viršum, viena 4 minučių, o kiti – klasikinės ilgos ir, kas be ko, juodosios simfonijos trunkančios net ~ 9 minučių laiko tarpą.

Velnio_Akmuo_20090717_Nahash_02

„Nu, techniškai chebra varo, negali pykt“ – taip man pasakė apie Nahash vienas senas oldskūlinis metalistas, kuomet užsiminiau, kad „šiandien klausysiu jų naujausią albumą!” ir pasakiau, kad blacke technikos juk mažiausiai reikia, lyginant su kokiu, kad ir techno death metalu. Bet išgirdęs „Daath“ supratau, kad klydau – tose minėtose ilgosiose 9 minučių trukmės simfonijose atsiskleidžia ne tik minėtas juodasis magiškas black metalo krūvis, bet ir solinių gitarų partitūrų žviegimas, mušamųjų sekcijos ritmikos pašėlęs skriejimas, šokinėjimas, blastbytinimas. Taipogi, manau, neverta sakyti, kad atmosfera diske – išgaunama daugiau nei ypatingai – daugumoje kompozicijų erdvės foną užpildo choralai, klavišinių partijos, ne viena juodojo metalo simfonija pradedama kokiu nors gūdžiu intro.

Tariant baigiamajį žodį tegaliu pasakyt, kad man, už 20 eurų, Nahash „Daath dvigubas vinilinis leidinys tapo daugiau nei nuostabia investicija į fonotekos praplėtimą. Juoduoju brangakmeniu, kuris puikuosis šalia tokių black metal korifėjų kaip TAAKE, Behemoth, Mayhem ar, taipogi, tautiečių Dissimulation (balto!) vinilo „Atiduokit mirusius“ bei LuctusStotis“. Tik va klausimas – kodėl metalo chebra iš Vilniaus dar nesuskubo užsiimti platinti šio kaunietiško šedevro per savo kanalus? Mat pirkau jį tiesiai iš Nahash vėliavnešio Vytauto rankų, pasitelkiant autobusų siuntų skyrių. Vilnius susiimkit! O aš rašau diskui “Daath” 9/10 įvertinimą ir laikau jį bene geriausiu ne tai kad šių, bet, manau, pastarųjų 3 metų LT metalo scenos albumų.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *