NIKO „XXI a. Metų Laikai“ Compensoje: kada garso alchemija paveikia it narkotikas

Lietingą ir bespalvį lyg nunešioti senelio marškiniai kovo 16-osios vakarą buvau bepaskęstanti nenusakomos ir priežasties nerandančios melancholijos jūroje, kol mane netikėtai išgelbėjo vienas veiksmingiausių pastaruoju metu vartotų vaistų – klasikinės ir šiuolaikinės muzikos sintezės dozė.

Mane išgydė „Compensa“ koncertų salėje įvykęs jungtinis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) ir NIKO (pavadinimas šifruojasi kaip Naujų Idėjų Kamerinis Orkestras), vadovaujamo charizmatiškojo kompozitoriaus ir dirigento Gedimino Gelgoto, koncertas.

Atsidūrusi naujumu ir sterilumu alsuojančiame, mano skoniui dėl to kiek nejaukiame ir šaltame, pastate, prisipažinsiu, iš pradžių, net ne visai supratau, kur patekau! Rodos, mano, nuo lietingo oro apsunkusiai, galvai tai buvo per staigus kontrastas – baltos, spiginančios akis, sienos, aksominės ir blizgančios kai kurių ponių suknios, ryškūs įžymybių veidai, šampano buteliai ant staliukų… Net pasijutau kiek nejaukiai, pati išlindusi iš namų susivėlusiomis garbanomis ir gan kasdiene apranga…

Laimei, pamačius muzikos instrumentus, išdėliotus scenoje, mano nerimas ir vidinis skeptikas palaipsniui ėmė tilti. Na, o į salę įžengus muzikantams ir koncertui prasidėjus, kiekvieną kūrinį rijau su vis didesniu pasimėgavimu, kaip gyvybiškai svarbius vaistus, pamiršdama lietų ir vėją už storų sienų.

Pirmojoje koncerto dalyje LNSO atliko du šiuolaikinius kūrinius – skambėjo šiuolaikinio estų minimalizmo kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Gulbės giesmė“ bei jau minėtojo G. Gelgoto Koncertas smuikui Nr. 1“. Tą vakarą įvyko ne tik šio kūrinio premjera Lietuvoje, bet sceną užkariavo ir prie šio kūrinio prisijungęs egzotiškasis smuiko virtuozas Romanas Kimas. Jei norite, galite mane kalti prie kryžiaus, bet apie šią dalį neišsiplėsiu… Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Taip, tai, be abejonės, buvo nuostabūs kūriniai, kuriuos labai linkiu kiekvienam muzikos mylėtojui išgirsti gyvai. Tiesiog mano nenoro plačiau tai aptarti kaltininkė – tai antroji šio koncerto dalis. Rodos, ji buvo ta trūkstama grandis, ne tik ištaškiusi prastos nuotaikos likučius, bet ir nunešusi mane į kitas dar nepažintas galaktikas ir visatas.

Nors nuskambės kiek banaliai, bet šioje koncerto dalyje NIKO ir LNSO stygininkų atlikta Maxo Richterio rekompozicija „Vivaldi, Keturi metų laikai, buvo vienas iš labiausiai kvapą atėmusių tokio žanro pasirodymų, kuriuose man yra tekę kada nors būti klausytojos kailyje. Nors, kam aš meluoju, net praėjus keletai dienų po koncerto, manosios smegenys yra vis dar nepajėgios šį kūrinį sutalpinti į kokias nors lentynas ar dėžutes. Bet ar reikia?

Šis koncertas suveikė lyg stiprus multivitaminų kompleksas, skirtingais mineralais veiksmingai pagerinęs įvairias mano organizmo funkcijas. Dirigento G. Gelgoto judesiai ir charizma visiškai užbūrė mano akis! Jis ir NIKO muzikantai – tarsi iš Olimpo nusileidę Dievai, gražūs, talentingi, jauni, energingi, pakerėjo ir galutinai papirko mano sielą.

Panašią energiją ir nesuvaržytų emocijų galią man teko justi gal tik kadais Rumunijoje, kai net karšto kraujo žiūrovai po kiekvieno kūrinio plodavo atsistoję po keletą minučių, jau nekalbant apie pačių muzikantų temperamentą…

Grojant šiai Vivaldžio rekompozicijai, rodos, spėjau nukeliauti ne tik per visus metų laikus, bet ir savo pačios prisiminimus, slaptus troškimus, norus ir svajones – pavasaris įsiveržė ir į mano aplijusią širdį, o paskui jį įsibrovė ir kiti metų laikai su savomis asociacijomis ir aliuzijomis…

Jei atvirai, kiek bijojau nusivilti koncertu nes originalioji Metų laikų” versija jau buvo gerokai įgrisusi, skambanti visur – nuo reklamų iki filmų, tarsi visiškai nebeaktuali ir nuvalkiota. Nors juk pats A. Vivaldi dėl to mažiausiai kaltas! Tai, ką su „Metų laikais” sugebėjo sukurpti Maxas Richteris, tegaliu pavadinti vienu žodžiu – alchemija. Klausydamasi šios versijos, jaučiau lyg ji kalba būtent apie mane, mano problemas, rūpesčius ir džiaugsmus, šiuolaikinį pasaulį apskritai.

Gal ne veltui taip pasijutau, nes vėliau, namie atsivertusi Google, supratau, kur dar man girdėtas panašus skambesys. Šio autoriaus kūriniai skamba Holivudo filmų ir serialų garso takeliuose. Pasirodo, net ir mano mėgstamo serialo, „Juodojo Veidrodžio“ („Black Mirror”), kalbančio apie įvairius galimus distopinius mūsų visuomenės laukiančius ateities scenarijus, garso takelyje skamba Maxo Richterio kūryba!

Dar ir dabar, rašant šį tekstą ir spotify‘juje klausantis šio kompozitoriaus kūrinių, nejučia vėl bandau panirti į tą būseną, į kurią nukėlė NIKO su LNSO stygininkais. Vėl noriu ten, kur nė nereikia jokių žodžių, o plačiausių spektrų emocijos užlieja kriokliais, sulaužydamos visas šalto proto ir skeptiškumo užtvankas.

Jaučiuosi, lyg tą niūrų vakarą būčiau gavusi stiprią narkotikų dozę, kuri vis dar veikia. Tik po jos atsiranda teigiamas šalutinis poveikis – padidėjęs žingeidumas ir noras atrasti nepažintus muzikos klodus, nebijant iš kasdienės rutinos įžengti į nežinomų žanrų ir epochų labirintus. Leiskime sau juose paklysti, juk iš jų išeisime visai kitokie!

Nuotr. Aut.: Dimitrijus Matvejevas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *