Sunkiojo metalo pionierių Black Sabbath debiutinio albumo viršelyje, mirusių augalų ir medžių prieglobstyje, puikuojasi ilgaplaukė moteris dėvinti juodą apsiaustą. Jos fone – senas, maždaug 19 amžiaus namas.

Vaizdinio ko gero nesumaišysi su niekuo – moteris, savo išvaizda primena raganą. Vizualai tiesiog dvelkia mistika ir suteikia takeliams nepakartotiną atmosferos jausmą. Muzika įgauna naują ezoterinę savybę ir staiga galime geriau paaiškinti kodėl Black Sabbath yra meistrai.

Tai, kad paprasta fotografija albumo viršeliui galėtų kažkaip nulemti savo paties žanro esenciją buvo tiesiog neįmanoma. Kaip bebūtų, šiomis dienomis sunkiają muziką kėbliai atsietume nuo ją lydinčių vizualų.

Nuo griaučių laikančių suplėšytą Didžiosios Britanijos vėliavą, Iron Maiden singlo „The Trooper“ albumo viršelyje, iki ragą dangun pučiančios merginos kuria dažnai asociajuojamas Norvegiško black metalo projektas Burzum, mizantropijos, antikinių mitų ir fantazijos vaizdiniai paprasčiausiai įsišakniję šioje kultūros dalyje. Šie reiškiniai daugmaž tapę tradicija kurios fakelą išdidžiai neša ir alternatyvios sunkiosios muzikos atšakos – doom metalas ir stoner rokas.

Amerikiečių stoner roko grupė Sleep, savo 2003m. garsiniame titane „Dopesmoker“ minėtus konceptus pakylėja į nepakartotiną lygį. Žurnalo „Guitar World“ pramintas „sunkiausias visų laikų albumas“ „Dopesmoker“, sudarytas iš vieno, 63 min. staigmenų pilno takelio kuris net puikiausiai savo amatą išmanančius post roko atlikėjus išverstų iš koto.

Grupė, nuo pat pirmų pasirodymų viešumoje linko eksperimentuoti garsais, instrumentų nustatymais ir konceptais. Laimei, antrojo albumo „Sleep‘s Holy Mountain“ komercinė sekmė, laisvę suteikė tiek lėšų tiek daugiau erdvės kvėpuoti suteikusios įrašų kompanijos atžvilgiu. Šiomis dienomis akivaizdu, jog pastarasis faktorius truko neilgai. Įrašinėjimo procesas buvo be galo kėblus ir apimė netgi dvi įrašų studijas.

Natūraliai ilgas takelis, įrašų kompanijos nepasitenkinimui, palaipsniui ilgėjo kol patys grupės nariai nebežinojo ką su juo daryti. Grupė atsisakė redaguoti bent sekundę ir Sleep trečioji kolektyvi pastanga į viešumą išlindo dvejais pavadinimais. „Jerusalem“ – šešių dalių neautorizuotas, 52 minučių takelio perteikimas dienos šviesą išvydęs 1999m., bei 2003m. grupės pripažinta ir neapdorota versija, „Dopesmoker“.

„Dopesmoker“, švelniai tariant, yra keistas. Sleep nariai, pasak jų pačių, didžiąją albumo įrašinėjimo proceso dalį praleido veikiami tam tikrų medžiagų, kas be abejo yra būdinga žanrams kurie apima šį garsinį titaną. Lėti, nuovargio apimti, rifai tarytum kūjai niokoja tankias iškraipytas garso sienas.

Klausytojas, galima sakyti, pagautas transo išmetamas į tirštą, drėgną dumblo perimtą lauką iš kurio pasprukti sunkiau negu atrodo. Kai panašu, jog trūksta oro, Sleep staigiai pakeičia takelio srovę. Dingsta slopinančios gitaros, klausos jutiklius aplanko švelniai liečiamos individualios natos kol iš naujo suvoki nebegalįs valdyti galūnių. Pabundi dykumoje, nežinąs kas atsitiko.

Šitokiam naratyvui, jau prieš klausymą, nuostabiai nuteikia menininko Ariko Roperio sukurtas albumo viršelis kuris akomponavo „Dopesmoker“ 2012 m. pakartotinai išleistą ir atnaujintą takelio versiją. Jame, post apokaliptinėje dykumoje, konvojumi keliauja asmenys dėvintys dujų kaukes. Palydoje kupranugariai ir nugarą kepinanti saulė.

Fanų praminti The weedians, pasak takelio eilučių kuriuose nupaišoma būtent ši scena. Juose neaiškios būtybės, kupinos keistų žolelių, dūmų kryptimi keliauja nežinomybės link, o albumo vizualai, muzika bei sentimentas sudaro dievišką trejybę.