„The Rolling Stones“ bootleg lobyno auksas: The Brussels Affair (1973)

Ei, pankai, nevidonai, esu derva besispjaudantis padaras, kuris mėgsta „The Rolling Stones“. Žiauriai nevirškinu visokių, tegirdėjusių „Satisfaction“ ar „Start me up“, tačiau kartu teigiančių žiną šiuos britus. Visgi esu iš prigimties geras žmogus, tad paprotinsiu jums kiek apie „Stonesų“ esmę – koncertus. Neveltui tai viena labiausiai būtleguotų grupių per visą muzikos istoriją, o „The Brussels Affair `73“, apie kurį pakalbėsim – ne vienam stogą nunešęs rock‘n‘rollo šou.

Koncertų gėris slypi interpretacijų-variacijų puokštėje. Albume dainos skamba vienaip, gastrolėse, žiūrėk, visai kitaip, o dar kitose gali išgirst vėl kitokią gabalo versiją. Tai mane ir žavi. Vieni koncertai šaunesni už kitus, o „The Brussels Affair“, apie kurį štai rašau – tiesiog istorija. Kodėl? Priežastis glūdi grupės narių kaitoje. „Rolling Stones“ gyvavimo metai skirstomi keliais etapais, kurie yra susiję su gitaristų pasikeitimais. Pradžioje buvo Brian Jones. Šis krėsnas velsietis apsinarkašino, liaudiškai tariant, ir numiro ko pasėkoje amžiams tapo „Club 27“ nariu. Tuomet  į grupę atėjo toks mažai kam girdėtas Mick Taylor. Ties čia ir sustokime. Draugai, atsiminkite šį vardą visiems laikams – būtent su šiuo vaikinuku ir yra siejamas „Stonesų“ aukso amžius. Jis buvo pats talentingiausias, techniškiausias ir, pagal mane, pats šauniausias muzikantas koks tik yra grojęs šioje grupėje. Toks kuklus vaikinukas, visiškai ne rokenrolas, scenoje susikaustęs it iš bronzos plaukęs, bet kai pradėdavo pinti… Keithui Richardsui belikdavo sėsti ant savo rifų.

Taigi „Brussels affair“. 1973 metų spalio 17 dieną Briuselyje buvo sugroti 2 šou. Pirmasis tos dienos koncertas buvo pagautas būtlege  ir labai staigiai įgavo legendinio statusą tarp fanų ir iki šiol yra linksniuojamas kaip vienas iš geriausių (jei ne pats geriausias) grupės pasirodymų. Natūralu, jog tokiomis aplinkybėmis pasirodė daug skirtingų to paties šou būtlegų, bet visgi populiariausiu tapo tas pats „Brussels Affair“ variantas (antrojo šou įrašas, jei toks ir buvo – niekad nebuvo publikuotas). Bėgo metai, atėjo 50-ies metų grupės jubiliejus ir šia gražia proga galiausiai pati grupė nusprendė šį  Briuselio koncertą išleisti oficialiai. Negi praleisi progą užsikalti lengvą skatiką? Ir, lyg tyčia, tai antrasis Briuselio šou (atmetus porą dainų iš pirmojo).

Susigrojimas ir Darna. Grynas, it kruvinas žalios mėsos gabalas, pasiutęs ir purvinas rokenrolas. Fiesta prasideda daug energingesne, nei „Sticky Fingers“ albume randama „Brown sugar“ versija. Nėr riebaus būgnų dunksėjimo, tačiau lyriškasis Mick Taylor siautėja nuo pat pradžių. Toliau seka funkovas „Gimme shelter“ variantas. Šiame ture, kartu su grupe, grojo ir toksai klavišininkas Billy Preston, dar žinomas kaip penktasis bitlas. Jo vargonėliai ir improvizacijos pianinu visam koncertui davė naują funk atspalvį.

Keithas griežtai skaptuoja rifus, riebias bosų salves šaudo Wyman ir džiazuoja nepakartojamasis Charlie. Gi Taylor – toliau išlieka didžiausia šio šou žvaigždė. Tai ne 1969 ar 1972 metų turas, kur jam pradedant soluot Keith šaukia „stop f*cking playin‘!“ (davai sugrojam tvarkingai). Ne, kolegos, čia Mick Taylor laisvas it paukštis ir daro ką tik nori. Ir kaip daro! Retas sugeba taip perskaityti bei praturtinti šimtąkart girdėtas dainas.

„Tumbling dice“ pradžia pompastiška, vėl staugia Preston vargonėliai. Žiauriai gražiai kapoja Keith Richards, albume pritariantį gospel chorą keičia sodri vario audra. Puikiai bei jautriai sudainuoja Mick Jagger. „Starfucker“ – gryniausia duoklė Chuck Berry. Pikti liežuviai plaka, jog tai vienintelė daina įkvėpusi gyvybės tų pačių metų „Goats head soup“ albumui.

Sekantis koncerto kūrinys „Dancing with Mr. D“. Juk „Goats head soup“ yra tiek puikių dainų! „Ne, sugrosim pačią nykiausią“. Toliau skambančios „Heartbreaker“ nereikėtų maišyti su „Led Zeppelin“ analogiško pavadinimo daina. Ne toks piktas tvarinys, bet tikrai neprastesnis, nes vien ko vertas jamas vidury dainos. Garsioji baladė „Angie“ šiame šou –  tai nuostabi versija su Taylor  ir Preston variacijomis. „You can‘t Always get what you want“ – pamirškite albumo versiją – blizga čia visi, o rezultatas arti tobulybės. Nors man niekados pernelyg nepatiko ši daina, bet visgi „Brussels Affair“ versijos dažniausiai visad paklausau, ypač gitaros ir sakso solo. Atkreipkit dėmesį į Tayloro gitarą nuo 6:38. Klasiška.

Ir štai pagaliau brangusis „Midnight Rambler“. Šedevras ir tiek. Kartais pagaunu save praleidžiant 11 lyriškų „You Can‘t Always Get…“ minučių, kad tik greičiau išgirsčiau tą 13 minučių trukmės žiauriąją sagą. Koks jam’as, kokia energija! Kaip armonikėle varo Jaggeris! Watts su Wyman kapoja, Keith Richards pjausto, Taylor soluoja, o Mick’as voliojasi ant grindų. „Well, ya hear‘ about the Midnight Rambler!“ – iškriokia Jagger. Tai, ponios ir ponai, istorija. Tai galingiausia rokenrolo mašina – pilna jėga.

Pakilia nuotaika puolama prie „Honky tonk women“. Spiegia mergičkos!  Estafetę perima „Exile on Main St.“  su savo  „All down the line“ ir „Rip this joint“. Paklausykite, kaip pirštus tarkuoja Richards bei tarsi kontrabosu bumbsi  Wyman.  Žibalo į ugnį plyksteli „Jumping Jack Flash“. Ech tie vargonėliai! Tarsi užuomina į tai, kas lauks glamo puotoje po 2 metų, 1975 gastrolėse. Gitaros džiržgia, atmosfera kaista ir galiausiai turim meteoritą pavadinimu „Street fighting man“. Jagger klausia „Well, what can a poor boy do, Except to sing for a rock n roll band?“. Mick Taylor čiumpa gitarą ir rodo – dainos finalas tai jo gulbės giesmė, tai pasakymas „f*ck you“ dviem kolegom, kurie jo kadaise neįvertino. Kažkas nepaprastai didingo – tarsi traukinys lekiantis visu greičiu į jūrą pasitikti savojo likimo.

Pajautėt  galią? The greatest rock‘n‘roll band in the world.

1. „Brown Sugar“   3:54
2. „Gimme Shelter“   5:31
3. „Happy“   3:13
4. „Tumbling Dice“   5:02
5. „Starfucker“   4:15
6. „Dancing with Mr. D.“   4:36
7. „Doo Doo Doo Doo Doo (Heartbreaker)“   5:01
8. Angie“   5:13
9. „You Can’t Always Get What You Want“   10:57
10. „Midnight Rambler“   12:49
11. „Honky Tonk Women“   3:10
12. „All Down the Line“   4:19
13. „Rip This Joint“   2:24
14. „Jumpin’ Jack Flash“   3:26
15. „Street Fighting Man“   5:13

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *