“Na, kaifas tiesiog. Žiauriai geras darbas. Nėra nei vienos blankios dainos, o daug stiprumų. Yey!” – taip parašiau vienam forume, prieš kokias 3 savaites, kada pirmą kartą klausiau naujausią Golden Parazyth albumą „Long Way Home“.
Kuomet išgirstu Marko Palubenkos virpantį balsą, lyriką dainuojančią jo gitarą, „Apple“ kompiuterio pagalba sugeneruotas electro-aranžuotes – nejučia pradedu nervingai trypčioti. Nežinau ar tas trypimas būna išprovokuotas ritmo ir ar ritmo ten ieškoti verta, bet žinau, kad kumštį tuo metu laikau minkydamas – su pykčiu. Agresija būna išreiškiama įsmigusiais nagais į veidą, o šypsena sukastus dantis pakeičia tik tuomet, kai Marko Palubenkos CD nustoja sukęsis.
Anądien beklaidžiodamas po “Soundcloudą”, netyčia užtikau šį 8 minučių 4 kūrinių cut-up‘ą, kuris anonsavo leidinį viename netleible. Iš DJscene žinojau, kad „Shaded Music“ yra tokio DJ Pagalvės techno muzikos mp3 kepykla; iš aromos fotografijų žinojau kad Moon Disco yra electro warrior; žinojau, kad „Wired Saturdays“ buvo geros „Teshstylism“ tusofkės; ir dar žinojau, kad velniškai senai klausiau tiek techno, tiek electro (o tai, kaip Uteniškiui – sunkiai atleistina).
Štai ir naujas jau net 30-tas kaip kūrėjo ir 18-tas kaip solo atlikėjo albumas iš Andriaus Mamontovo stovyklos. Pieš tai sekęs „Geltona Žalia Raudona“ buvo eksperimentinis koncepcine prasme. Šįkart vėlgi įdomu – skambus pavadinimas „Elektroninis Dievas“, nemažai žadantis singlas „Rudenio Vėjas“, bei Mamontovo teiginys, kad stilistiškai albumas bus panašus į pirmus jo solo darbus, t.y. “Pabėgimą” ir “Šiaurės Naktis. Pusė Penkių”. Lauk minorinių gaidų, depresovų tekstų ir šiaip back to the roots! – tarsi sakė jis.