Beprotiškai geri metai muzikai. Kada nereikėjo nieko ieškoti, įstabūs įrašai tiesiog patys įsiveržė į namų audio sistemą.
Turbūt visiškai neperdedant galima būtų teigti, jog amerikiečių monolitinio užesyno Sunn O))) apsilankymas Vilniuje daug kam buvo ilgai svajotas įvykis, o faktas, jog jie pagaliau drebins Vilniaus erdvių grindis, sienas ir lubas, virto pačiu tikriausiu svajonės išsipildymu.
Ši savaitė man buvo kaip viena įdomi patirtis. Jos metu buvau pasinėręs vien į kreivą Lietuvišką elektroninį garsą visu kūnu ir visa siela. Perklausiau vos ne 30 šios serijos leidinių, o kai kuriuos net iki tokio lygio, jog bandcampas nebeleido įrašo klausyti nemokamai. Šis 10-ties punktų sąrašas – nereitinguotas, o išdėliotas abėcėlės tvarka, nes visi […]
Nežinau kaip Jums, skantantiems šias eilutes, bet man pirmasis Ugninio gaidžio metų ketvirtis nebuvo labai dosnus gerais albumais. Nežinau kas dėl to kaltas. Galbūt tikrai niekas nieko įdomaus neleido, galbūt tiek išlepau, kad jau nebežinau ko noriu iš muzikos, o galbūt tiesiog per silpnai ieškojau? Dažną naujų darbų perklausą lydėdavo frustracija. Imdavau nerimauti, kad nelabai ką ir bebus apžvelgti. Tačiau ir pro pilkų debesų tankumą retsykiais prasimušdavo žydrynė bei nutvieksdavo saulės spinduliai. Pirmyn, aptarkime tas šviesiąsias akimirkas!
10. Stellardrone „Light Years“ – geriausias ambient albumas. Visas albumas – vientisas, kūriniai – atskiri ambientiniai hitai, o tema – neišsemiama ir neaprėpiama – kosmosas ir viskas, kas su tuo susiję. Edgaras Žakevičius – tai talentas kokių reta, nes perklausius ir kitus jo įrašus, stebiesi, kad visi turi savo krūvį, gerai vystomas temas ir unikalią […]
Jų potraukis įvairioms narkotinėms medžiagoms daugelį netgi šokiruodavo. Ossian Brown (nuo 2000-tų metų „Coil“ narys) pasakoja: „Mes turėjome eiti namo, nes Balance buvo labai ekstremalioje būsenoje. Beveik negalėjome suprasti ką jis šneka. Tai pratrūkdavo žodžiais, tai vos apversdavo liežuvį. Susidarė įspūdis lyg būtų paleista „cut-up“ juosta. Atrodė, kad jis šneka (ar bando šnekėti) ne su mumis, […]
[Pirma dalis – “Coil”: Gimimas] Ketvirtasis pilnametražis jų leidinys – “Love’s Secret Domain” (pabandykit įskaityti pirmąsias pavadinimo žodžių raides) pasirodė 1991-aisiais metais ir buvo pakankamai didelis išbandymas jau gausių grupės fanų ausims, pripratusių prie “tradicinio” “Coil” skambesio. Kai kas netgi teigė, kad tai kažkuria prasme – tiesiog klubinis ir masėms skirtas albumas, kuris visiškai nesiderina […]
“Coil” tai šamanai, ištvirkėliai, genijai ir mentaliniai tvirkintojai viename. “Coil” tai legendinė industrial grupė iš Didžiosios Britanijos, kuri žavėjo, kratė, hipnotizavo, būrė ir svaigino gerbėjus net du dešimtmečius visame pasaulyje. “Coil” tai keturios raidės, kurios kai kuriems pasako daug daugiau negu visa abėcėlė ar iš jos sudaryti žodžiai ir knygos.
Kuomet slidės nebeslysta dėl atodrėkio, kabakuose groja visokios “Hiperbolės”, o pavasaris nenumaldomai artėdamas kaitina kraują – reikia šiek tiek atsišaldyti. Ir tą šį penktadienį bei šeštadienį buvo galima padaryt klube “Kablys”, kuriame vyko post-industrial muzikos festivalis “SPEIGAS”.
Atvykus į Zarasus mūsų iki lūbų nukrautą mašiną pasitiko kaip minimum valandos ilgumo eilė. Gi aš žinodamas, kad Šiaurinėje scenoje gros mano draugai ir kraštiečiai „Sala“ šokau prie bagažinės ir palikęs kompaniją mašinoje su sėkme, patraukiau prie paradinių vartų.
Paskambino man aną tingųjį šeštadienį toks Audrius Ramuva telefonu ir pradėjo įrodinėti, kad atvaryčiau į „48 Cechą“ paklausyt ambiento (tieko jo dj seto, tiek kitų atlikėjų gyvai atliekamos šios muzikos). „48 Cechas“? Noneimai? Tai mane, kaip patikrintos klasikos šalininką, veikė kiek atbaidančiai. Tačiau galiausiai tinginį palaužiau ir po renginio pamačiau, kad ties abiem klaustukais iš ties buvo suklysta. Šauktukuose juk tyko ambientinė esmė, o vienas iš „noneimų“ sugrojo žvaigždiškai.