Šimtą metų galūnė nebuvo įmerkta į „Supuvusią skylę“. Gana paslaptinga vieta, mat ne itin aišku, kas jos šeimininkas, kas joje vyksta už užuolaidos bei kodėl ten negalima apskritai fotkint žmonių arba kodėl to negalima daryti su blykste (beveik kaip ryškiausių muzikos žvaigždžių koncertuose). Tačiau viena aišku, kad ten papuolęs beveik visada jautiesi savas. Praeitą šeštadienio […]
Grupę “Spiralė” ausimis pasigavau visiškai atsitiktinai. Tai buvo berods kažkuris iš “Charivari” post-rock organizuojamų koncertų, o šie bičiukai buvo vyksmo apšildantieji. Trys, jauni, su juodais auskarais, barzdom, dideliais žandais – žodžiu nors ir ne seniai, bet išvaizda išdavė jų rimtumo persmelktą vidų. O kai pradėjo grot… Sėdima pozicija netrukus tapo stovima, statiška – virto į judamą, o projektą – įsidėmėjau ateičiai.
2012-ti buvo gausūs ar bent gana gausūs metai koncertais. Iš kult.lt rašliavų galėjote susidaryti įspūdį, kad gyvi pagrojimai savaitgaliais yra Kultūrnamio egzistencijos dalis. Tad kaip gi nenužvelgsi visų tų metų, neįvardinsi įsimintiniausių performancų ir šiaip tarytum nesusidėliosi visko sau galvoje į stalčiukus.
Nepamenu kada tiksliai pirmą kartą apsilankiau „TARP“ festivalyje (kažkas prieš 4 ar 5 metus), bet pamenu tą nerealų įspūdį, kurį jame gavau. Ir nuo to laiko stengiausi nepraleisti šio poetiško vyksmo, kuris kasmet būna vis toks pats ir tuo pačiu vis kitoks.
Jei praeitas savaitgalis buvo šventai paskirtas kinui ir tik jam, tai šis – beveik vien muzikai. Kaip ir priklauso man kaip hipseriškos sielos personalijai, muzika renginiuose varijavo nuo sunkaus metalo, iki linksmai nuotaikingo punk‘n‘rollo, nuo saldžių kaip mylimosios seilės baladžių iki „Depeche Mode“ afteryje. Viskas tiko, viskas atitiko, viskame savas. Ir kaip papoliariai mėgstama išsireikšti – […]
„Savaitgalis prasideda ketvirtadieniu, bet tik tikri raveriai tą žino.“ Gal dėl to, kad sportinius diskotekininko batus pakabinau kažkadais ant vinies, ketvirtadienį patingėjau ir likau namie nenuėjęs į „Auszra 16“. Kitą dieną skaitydamas vienas už kitą gražesnius atsiliepimus, graužiausi iki paskutinio savaitgalio atodūsio. Likusias dienas nutariau išnaudoti taip, kad klaida nesikartotų. Penktadienį – post-metalas @ XI20 (exKablys), šeštadienį – „Rebelheart“ @ Tamsta, o sekmadieniui užmerkti – meno komuna pavadinimu “ARToteka”, o joje – Argentinietis Javier Manik. Įspūdžiai stiprūs, tad nusiteik lengvam tekstui.