10 geriausių 2019 metų albumų šiai dienai (pagal kult.lt)

Straipsnyje apžvelgiama tik užsienio muzikinė scena.

  1. Jean-Benoît Dunckel vs. Jonathan Fitoussi „Mirages

Mirages“ – tai vieno iš AIR dueto Jean-Benoît Dunckel ir minimalisto iš Prancūzijos Jonathan Fitoussi bendras dream-pop / minimalistic dabas. Įrašytas ir kurtas naudojant tik analoginę garso aparatūrą. Skamba it suminimalistintas, senasis gerasis, AIRPremiers Symptomes“ EP.

 

  1. Fennesz „Agora

Christian Fennesz – Austrų eksperimentinės elektroninės muzikos kompozitorius po 5 metų pertraukos išleido iš ties puikų diską, kurį teigiamai įvertino tiek kritikai, tiek jo fanai. „Agora“ albume galima rasti ir užslėptų melodijų, ir aštrių noise proveržių, ir subtilių fieldrecording įrašų.

  1. Thom Yorke „ANIMA

Iš ties niūrus Thomo Yorke‘o opusas. Lyginant su paskutiniais Radiohead albumais, „ANIMA“ yra pilnai elektroninis darbas, be jokių instrumentų. Gi jei lyginsi su jo solo diskais – ne toks abstraktus ir bene labiausiai išbaigtas. „ANIMA“ – tai tarytum distopinė rapsodija, kurią malonu ir klausyti, ir ji yra viena iš gryniausių asmeninio Yorke‘o nuniokoto pasaulio vizijų.

  1. Teho Teardo „Grief is The Thing With Features

Teho Teardo tai Italijų kompozitorius, kuris be to, kad kuria savitą elektroninę muziką, taip pat yra roko grupės Meathead įkūrėjes, bei su kitu bandu, kadaise apšildė turuojančius Placebo. Plius jis sukūrė įstabius garso takelius dviems Paolo Sorrentino kino filmams. Albume Grief is The Thing With Features, kaip galima suprasti iš pavadinimo, operuojama sielvarto tema. Įrašas puikiai tinka apniukusiam, nepastoviam, dabartiniam orui.

  1. Vieo Abiungo „The Dregs“

Po Vieo Abiungo pseudonimu, kas įdomiausia, slepiasi vos vienas asmuo – tai Jungtinėse Valstijose, Kalifornijoje reziduojantis Williamas Ryanas Fritchas. Įdomu tai tuo, nes klausant šio multi-instrumentalisto „The Dregs“ įrašą, gali pagaolvoti, kad groja ištisas orkestras ar bent grupė. Kuomet tribal ritmikos paremtas melodijas aplieja tiek svajingos violončelės, tiek variniai pučiamieji, tiek įvairiausios perkusijos.

  1. Nouvelle Vague „Curiosities

Nouvelle Vague šiemet švenčia 15 metų jubiliejų ir į rinką paleido net du įrašus. Pirmasis – pavadinimu „Rarities“ (rinkinys neišleistų kūrinių), o antrasis – albumas „Curiosities“. Pastarajame, kaip ir visada – gerbėjams neleidžiantys nuobodžiauti bossanova koveriai, kaip, tarkim, EurythmicsSweet Dreams“ ar The Human LeagueDon‘t You Want Me“.

  1. Swallow The Sun „When Shadow Is Foced in to The Light“

Įstabus naujausias doom metal grupės iš Suomijos įrašas. Skrūpulingai išbaigtas, melodingai įstringantis, lyriškas ir tuo pačiu aštrus, bei detalėmis apdrabstytas – toks yra šis diskas. Tai kas nuo seno yra būdinga Swallow The Sun. Kuomet growlas papildo švarų vokalą, melodinius interliudus sumala aštrūs gitarų rifai, o detalėmis užpildyta atmosfera atsiskleidžia visu gražumu, įrašą klausant tinkama garso sistema.

  1. Sunn O))) „Life Metal

Belaukiant pirmojo Sunn O))) koncerto Lietuvoje – likti abejingu šiems tamsos pranašams neįmanoma. Apie „Life Metal“ reikia išsireikšti banaliai, nes kam  sudėtingai apie iš ties ypatingus dalykus? Kada meditacijos pojūtis pasiekiamas, perveriant kūną gyvo metalo dažniais be jokio skausmo, o pojūtis patirties – it gero viskio poskonis – išlieka dar ilgai, tiek patalpos oro dalelėse, tiek metafiziniame kūne, baigus įrašui groti.

  1. Kronos Quartet vs. Marjan Mahdat & Mahsa Mahdat „Placeless

Kronos Quartet nesiliauja. Praeitamet išleido monumentalų kūrinį „Landfall“, kartu su neperesniausiai Lietuvoje viešėjusia avangardo legenda Laurie Anderson, gi šiemet – dar vieną įstabybę. Šį kartą įrašui kvartetas pasikvietė dvi vokalistes, seseris iš Irano, Marjan bei Mahsa Mahdat, ir klausytojams padovanojo nuostabų world music tonacijomis padabintą šiuolaikinės klasikinės muzikos įrašą. Didžiausia čia neteisybė yra tame, kad albumas nėra išleistas vinilo pavidalu.

  1. Deaf Center „Low Distance

Net ištisus 8 metus reikėjo laukti Deaf Center gerbėjams naujo įrašo. Kol galop duetas iš Norvegijos – Erikas K. Skodvinas ir Otto‘as A. Totlandas – numalšino tokių kaip aš troškulį. Nors kūrinys šis, kaip ir prieš tai išleisti, nepralenkė kultinio, jų pirmojo, įrašo „Pale Ravine“, tačiau, kaip matote, šiame sąraše puikuojasi viršūnėlėje. „Low Distance“ – bene minimalistiškiausias Deaf Center opusas, tačiau išlaikantis visas tradicijas. Kur ambientiniai ir drone‘o pasažai, apšlakstomi lengvais, tampriais ir į per sielą kertančiais pianino, violončelės ar kitų instrumentų garsų lašais. Nuostabus darbas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *