2018 metų kultiškiausi: LIETUVIŠKI ALBUMAI (top-10)

Jei praeiti metai, žvelgiant per Kultūrnamio akinius, Lietuviškai muzikai buvo tokie stiprūs, kad virė arši kova ką dėti į paskutinę top-10 vietą, tai šiemet – kiek ramiau, nes labiau buvo klausimas ką ir kaip išdėlioti nuo 6-tos vietos. Bet vis tiek, daug geros muzikos atkrito ir, kaip pamatysit – čia, galima sakyti, nėra popso. Kurį Lietuvoj užvaldė repas su paviršutiniška gražiai suprodiusuota dance elektronika. Sąrašas, kaip visada – eklektiškas ir sąskambiais įvairus. Atraskit, klausykit, šokit.

  1. Mountainside „Hidden In Light“

Tikras, be išsikalinėjimų ir pagražinimų, klasikinis hard rockas. Toks, kokio šiais laikais man trūksta tarp visų tų indie štampofkių ar kitų lyrinių nukrypimų. Grupę 1996-taisiais subūrė bosine gitara rimuojantis Rytis Bulota kartu su broliu Šarūnu. Pergyventi įvairūs laikai; ir reiverių / urlaganų karai, ir atsivėrusi Europos sąjunga, ir Facebooko prakeiksmas, tačiau Mountainside lieka ištikimi sau – kaip virino rocką, taip iki šiol jo neišsižada. Nesivaikydami netikros šlovės, MAMA apdovanojimų ar dar ko. Dėl to, jie su savo albumu nusipelno būti 2018-tų kultiški – tai jau tikrai!

  1. Domantas Razauskas „Vos vos“

Mano mylimiausias naujos kartos bardas. Bet čia jis ne lyrina su akustine gitaryte, o virina pankišką ir bliuzovą rock‘n‘rolą kartu su ansambliu Vos vos. Ir būtent dėl tokios įdomios dermės šis darbas yra tope. Muzika, kuri užveda, pakrauna, perkrauna ir įkvepia mane greičiau bėgti krosą, produktyviau išrašinėti sąskaitas darbe ar kokybiškiau tvarkyti fotografijas iš koncertų namie. Geriausiai albumą „Vos vos“, manau, apibendrintų ar iliustruotų ši B. Grebenščikovo visiems iki skausmo gerai žinoma sentencija: „Rokenrolas – miręs, bet aš vis dar ne.“

  1. Alina Orlova „Daybreak

Alina su „Daybreak“ grįžo prie to, nuo ko pradėjo – minimalizmo su pianinu, be elektronikos ar kokio įmantraus prodiusavimo, kaip tarkim buvo su jos paskutiniuoju ilgagroju „88“. 10 kompozicijų, kurių kiekvienos trukmė yra vos apie vidutiniškai dvi minutes. Nors man geriausias jos darbas (kuris, turbūt, niekada nebus pranoktas) yra „Mutabor“, tačiau Alina yra Alina – ji arba patinka arba ne. Ir jei esi prie tų, kuriems ji patinka, tai bet koks jos pagamintas produktas bus it gardus patiekalas įmantriame restorane, užsigeriant Božole vyno taure.

  1. Golden Parazyth „Sad Human

Klausant „Sad Human“ albumą patį pirmąjį kartą, rodėsi, kad klausau šių metų Kultiškiausiąjį, t.y. topo pirmąją vietą. Bet greitai jausmas atlėgo, o klausa apsiprato. Prie ko? Prie labai sumaniai, originaliai ir kietai suprodiusuoto darbo. Tačiau ilgainiui įraše pasigedau to, kuo Golden Parazyth visada pasižymėjo – hitų, stiprių, skambių ir eklektiškų tiek skambesiu, tiek idėjomis hitų. Ar tai būtų baladė „Izabelle“, ar tai būtų reiverių himnas „Kleine Musik“ ar galų gale visiška euforija ir stogo nunešimas su „Dark Side“. To čia, gaila, nėra, bet visgi albumas turi savo mentalinį krūvį ir meninę spalvą, tad nusipelno būti tarp kultiškųjų.

  1. Undan „Vidury marelių

Labai laukiau šio įrašo. Ir gana ilgai, nuo to momento kada šį dream-electric-folk ansamblį išvydau Anykščių nišiniame ir labai jaukiame festivalyje VISA TA. Likau tąkart Undan apžavėtas. Nors manęs folk skambesys labai stipriai nežavi ir įvairios variacijos derinant jį ar su metalu, ar elektronika, ar ten avangardu manęs itin stipriai nemasina, bet tai kaip skambesį su juo išgauna Undan – manyje sužadina tiesiog besiraitančio ungurio jausmą, kada jį kutena drugelio arba šamo ūsai.

  1. IJO „Mano LP

Na, ir didysis penketas startuoja su albumu, kurį aš per kult.lt dukterinę įmonę Garsų gelmės esu išleidęs. Šis penketas – velniškai stiprus, albumai vienas už kitą geresni ir verti aukščiausių vertinimų, kaip ir IJOMano LP“. Kodėl? Nes Audrius šioje plokštelėje atskleidžia visus savo muzikinius veidus. Čia rasi ir gaivių, vasariškų jazzy downtempo melodijų, kurios įsuka į relaksacijos verpetus. Taipogi, Audrius myli jungle‘ą ir jo čia aukščiausios prabos rasi ne vieną gabalą – ir šokiui, ir klausymui. Bei, kaip gi, be jautrių pianino garsų, kurie čia magiškai užliūliuoja. Visoms progoms, nuotaikoms ir gyvenimo atvejams.

  1. Shishi „NA x 80

Oi… Šios mergaitės mane švelniai žudo. Albumas, kurį klausant norisi niūniuoti mantrą iš vieno žodžio „NA“ ir tą mantrą klausydamas varai non stop. Tai įrašas mane labiausiai nustebinęs ir nustebinęs tuo, kad čia nėra nei vieno silpno gabalo. O jų net keturiolika! Kompozicijos – išbaigtos, išjaustos, skirtingos, nuotaikingos. Tad diskas alsuoja stipria kūrybine branda ir tuo pačiu jį klausydamas jauti lengvumą, smagumą, nerūpestingumą, GROŽĮ. Žodžiu, viską ko reikia ir ko nereikia. Bravo, Elena, Dominyka ir Giedre!

  1. The Station „DRAMA

Pirmasis The Station albumas, kuris gana smagiai išjudino LT muzikinę padangę – manęs nesužavėjo (nors ir buvo pretendentas į praeitų metų topo 10-tą vietą). Kodėl? Taip, gabalai jame pasirodė neblogi, bet kaip jie buvo suprodiusinti – manęs tai neįtikino. Kitas reikalas yra su „Drama“. Paklausiau ir net apžvalgą supielyjau ilgiausią, kurioje parašiau, kad tai labiausiai mane nustebinusi 2018-tų LT muzika. Kuo? Nes albumas eklektiškas viskuo – nuotaikomis, kompozicijų dinamika, aranžuotėmis, jų sprendimais ir t.t. ir pan. Na, ir žinoma, esmė, kad gabalai jėgiški, hitiniai, geri.

  1. Vilkduja „Cosmogonia

Kuomet Povilas išleido albumą „Viduje“, po tiesiog monumentalaus, klasika tapusio įrašo „Nežinau“, man pasirodė, kad Vilkduja prarado kūrybinę smarvę. Tad, kuriam laikui apleidau šį projektą, o ir pats kūrėjas vis neišleisdavo pilnametražio įrašo po šiuo savo alter ego. Kol, galop, mes turime vinilo leidinį „Cosmogonia“. Ir bamam. Ar, kaip vokiečiai pasakytų – achtung baby! Beveik visiškai kitka ką iki šiol darė Vilkduja, bet ir, ko gero, būtent dėl to – velniškai geras įrašas. Jame atsisakoma pjaustančių sąskambių, kaip „Nežinau“ ar iškeltos lo-fi estetikos, kaip „Vakar Duona“ įraše. Čia girdime trip-hop užuomazgas, „Netobuliai gražius“ tamsiai atmosferinius braidžiojimus, o gabalas „Nepamelavai“ man iš vis yra klasika ir hitų hitas viename.

  1. Skeldos „ilgės

Kiekvieni metai – vis kitoks Kultiškiausias atlikėjas su tokio pat titulo albumu. Ir vis kitoks, kitokio skambesio ar muzikinio profilio. Buvo ba., buvo Solo Ansamblis, buvo Migloko, buvo Golden Parazyth – visi skirtingi, visi gražūs. Bet dar niekada Lietuvišku Kultiškiausiu nebuvo ne mainstream scenos atstovas, o avangardinis ar pogrindinio profilio. Būtent toks yra Vytenio Eitminavičiaus alter ego Skeldos. Man pačiam tai netikėta, bet ir kaip niekada užtikrinta.

Atradau šį darbą atsitiktinai. Tiesiog nusprendžiau patyrinėti LT elektroninio avangardo muzikinį pasaulį ir sudaryti 10 įdomiausių 2018 metų šio garso įrašų. Ir iš to sąrašo būtent Vytenio garsas buvo tas, kuris mane persmeigė, įkando ir buvo visomis prasmėmis aukščiau iš to sąrašo, nei visų kitų. Dvasia, skambesiu, emociniu krūviu ir viskuo kitkuo.

Įrašas susideda iš dviejų ~16 min kompozicijų, kurios abi yra ambient-drone‘inės kelionės ar, tiksliau, melo ir ilgesio kaip priešpriešų ir sąveikų vienas su kitu analizavimas per lyriško garso ir poetinės raudos paradigmas. Šis darbas – ypatingas kūrinys, mat aš pats nesu drone‘o gerbėjas, tačiau esmė, kad čia itin stipriai gali pajusti už garso slypinčią mintį, jausmą, emociją. Klausant ar važiuojant traukiniu, ar pasileidus per gerą aparatūrą su žvake ir arbatos puodu, tačiau jokiais būdais ne kaip foną darbe – garsas tiesiog pjausto. Emociškai, bent jau mane.

O jei apskritai imant kūrinį „Ilgės“, kuriame Vytenis deklamuoja / įdainuoja keletą poezijos eilučių ir tai, kaip jis jas įdainuoja, bei kokią bendrą emocinę sąveiką tarp garso ir žodžio turi tas kūrinys, tai jį aš savyje pozicionuoju šalia, išsireikšiu, amžinųjų, klasiškųjų oratorijų. Kokių? Tarkim (nesijuokit), tai būtų Deep Purple „Child In Time“ ar Pink Floyd „Echoes“, ar David Bowei „Blackstar“.

Taip, tai visai kita muzika ir su absoliučiai kita misija, bet esmė, kad tie kūriniai perspjauna tų grupių / atikėjų ir tos muzikos, kurią jie grojo, rėmus neišmatuojamai. Tad, taip yra ir su Vytenio kompozicija „ilgės“, kuri tarp masės eilinio ambient-drone‘o – iššauna tarsi žaibas į žemę ir kurį pasikinkius – tu kili aukštyn. Ačiū, Vyteni.

Skeldos – 2018 metų Kultiškiausias garsas.

2 Komentarai apie “2018 metų kultiškiausi: LIETUVIŠKI ALBUMAI (top-10)

  1. ,,Božole“ matai, – o jau paprastas, rūšinis vynas nebetinka. Kokie mes išpindėję, buržujai.

    Šiaip čia jau ne šiaip albumai, o alterntyvų alternatyvos. Būtų įdomu išgirsti nuomonę apie albumus, kurie arčiau radijo formato, tarkim Happyendless, Kiti kambariai ar galų gale G&G. Beje, prie alternatyvų alternatyvos pridėčiau G.Gascevičiaus “Varava“. Nes, nusipelnė.

    • Wrong, kas geriausia apie Varvara kaip tik vakar sužinojau! Bet neradau jį kur paklausyt. Nors galop jau vėlu buvo klausyt, kada topas buvo beveik finalizuotas.
      Kas dėl jūsų minimo mainstreamo, tai, taip, klausiau jūsų pavardintus albumus. Bet kad, na, ne mano tai muzika. Tikėjausi iš Happyendless albumo kažkokio eksceso, tačiau per daug neįmantru man ten viskas. O tarkim repas manęs per daug nežavi, tad nei G&G, nei Lilas su Inomine ir kiti reperiai sąraše nefigūruoja.
      Tikiu, kad jums būtų įdomu pasiskaitinėti apie pop kultūros leidinius. Tačiau tiesiog tai ne mano muzika. Bet, galima ir pasakyt, kad šis sąrašas ne vien alternatyvinis! Yra ir MAMA nominantų juk jame 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *