3 KINO PAVASARIO 2019 kino filmai: nuo dokumentikos apie moters malonumus iki festivalio žiūrimiausios juostos

Šįkart noriu su jumis trumpai pasidalinti savo mintimis apie tris, iš pirmo žvilgsnio skirtingus, bet savaip aktualius ir prasmingus, mane sužavėjusius ir privertusius susimąstyti Kino Pavasario filmus.

„#MOTERS MALONUMAS“ (“#Female Pleasure”, Šveicarija, Vokietija, Indija, Japonija, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, 2018, rež. Baltasar Kormákur)

Tai filmas, kurio laukiau labiausiai. Šio filmo dėmesio centre – penkios skirtingos moterys ir jų penkios sukrečiančios istorijos. Lyg dėlionėje, palaipsniui atsiskleidžia kiekvienos herojės ir jos šalyje ar bendruomenėje moterų patiriami sunkumai, susiję su pasenusiais stereotipais, kelias kovojant su jais, ir, galiausiai, išsilaisvinimas, įkvepiant aplinkinius ar net visą pasaulį.

Iš dalies stebina tai, kokios brutalios istorijos sklinda iš jas patyrusių moterų lūpų, ir kaip lengva ir sklandu patį filmą žiūrėti. Manau ne per drąsu teigti, jog tokie filmai,  kaip šis, turi būti kuo plačiau rodomi plačiajai visuomenei.

Šis filmas man priminė kitą, neseniai matytą, moterų teisių temą gvildenantį, filmą „Nes ji yra moteris” (“On the basis of Sex”). Ir, prisipažinsiu, net pati nustebau, kaip naiviai buvau įtikėjusi, kiek toli jau pažengėme moterų ir vyrų lygių teisių pasaulyje.

Tačiau jau pasirodžius pirmiesiems „#Moters malonumo“ kadrams, kuriuose – iki objektų nužemintų moterų nuotraukos šokiruojančiose reklamose ir iškabose, supratau, kad aš – naivesnė, nei galėjau pamanyti. O, rodos, aktyviai domiuosi savo, kaip moters, teisėmis…  Tikrai, jau net keista pagalvoti apie tai, kad dar, palyginus, neseniai moteris negalėjo balsuoti, dirbti viršvalandžių, pati valdyti savo finansų, ar panašiai.

Tačiau mane ne ką mažiau gąsdina kraupūs reiškiniai, vis dar vykstantys iki šiol. Visame pasaulyje neigiamai nuskambėjusi visapusiškai traumuojanti mažų mergaičių lytinių organų apipjaustymo praktika – tik vienas iš daugelio baisių dalykų, vis dar masiškai vykstančių XXI-ajame amžiuje globaliu mastu. Ir tai ne tik uždarų Afrikos bendruomenių reikalas – filme minima pribloškianti statistika kalba pati už save. Norisi tikėti, kad tokie filmai, kaip šis, irgi prisideda prie to, kad šitokios praktikos vieną dieną taps tik baisia istorija.

„ŠEFAS FLYNNAS“ (“Cheff Flynn”, JAV, 2018, rež. Cameron Yates)

Antrasis mano matytas dokumentinis filmas, visiškai kitoks, nors, iš dalies, irgi apie teisę į malonumą – kurti, gaminti, valgyti, galiausiai, apie malonumą klausyti savo širdies. Paauglys genijus – pasaulinė medija negaili pagyrų taip pramintam pagrindiniam filmo herojui Flynnui McGarry’iui.

Tačiau kas slypi už šių didžių jaunuolio pasiekimų? Ar tikrai jaunajam kūrėjui ir jo šeimai viskas klojosi kaip per sviestą? Filme matyti daug asmeninio archyvo medžiagos – nuo pat pirmųjų virėjo žingsnių ir kulinarinių eksperimentų, kuri priverčia susimąstyti ir pačiam sau ieškoti atsakymų į daugelį kylančių klausimų.

Negalėjau nepastebėti, kad čia ir vėl regime moterį – scenaristę mamą, paaukojusią savo karjeros tikslus vardan sūnaus troškimų. Stebint šią šeimos istoriją kyla nemažai klausimų – kiek tėvų vaidmuo yra svarbus vaiko gyvenime? Kur yra ta riba tarp griežto auklėjimo pagal visuomenės nustatytas taisykles ir vaikui suteikiamos laisvės nuo mažens realizuoti savo pomėgius? Ar pasiekti aukštumų kurioje nors srityje būtina sekti tuo pačiu, kitų nuklotu ir išbandytu keliu? Ar apsimoka laužyti nerašytas taisykles?

Ar iš vaiko neatimama vaikystė, šiam pasirinkus taip anksti panirti į fiziškai sunkų darbą virtuvėje? Gan skausmingai filme nuskamba herojaus mamos žodžiai apie tam tikrą sąžinės graužatį ir baimę dėl iš dalies jos pačios primesto vaikui scenarijaus…

„VAGILIAUTOJAI“ (“Shoplifters”, Japonija, 2018, rež. Hirokazu Kore-eda)

Nebe dokumentinis, o vaidybinis, pagal bilietų pirkimo statistiką – šių metų festivalio žiūrovų favoritas. Jei atvirai, jaučiu, kad šio filmo subtiliems sluoksniams geriau pažinti reikalinga papildoma peržiūra.

Prisipažinsiu, šį filmą man buvo nelengva žiūrėti dėl jame vaizduojamų sunkių temų grynumo, atvirumo ir nuogumo. Jei pastarieji filmai buvo lengvai suvirškinama populiarioji dokumentika, šiam reikia kantraus žiūrovo, numanančio, ko laukti iš japoniško kino. Nors ir esu mačiusi nemažai japoniškų filmų, šis – itin kietas riešutėlis.

Šiame, naujausiame, žiūrovų jau spėto pamėgti japonų režisieriaus, šedevre rodoma Japonija nė neprimena tos populiariosios Japonijos, matomos turistinėse laidose ar interneto klipuose. Jame vaizduojama asociali, šeima, gyvenanti visiškame visuomenės užribyje. Palaipsniui žiūrint filmą atsiskleidžia vis tamsesni šeimos narių pomėgiai, užsiėmimai ir aistros, o vagiliavimas – tik viena iš jų.

Filmo pradžioje matome, kaip šeimos galva, tėtis, priglaudžia sušalusią, nuo smurto šeimoje nukentėjusią mergaitę, norėdamas jai suteikti šiltą pastogę ir maistą, nesusimąstydamas apie gresiančias pasekmes ar, juo labiau, pačios mergaitės ir jos šeimos galimą reakciją. Bežiūrint filmą lyg lietaus debesis tvyro neramaus laukimo nuotaika ir nerimas, kada gi išaiškės visa tiesa ir ji bus sugrąžinta biologiniams, nors ir nemylintiems tėvams.

Bežiūrėdama šį filmą dar kartą supratau, kokie pažeidžiami ir priklausomi nuo aplinkos yra vaikai. Jei filme „Šefas Flynnas“ matome, kaip mamos aukos dėka vaikas siekia aukštumų karjeroje, čia viskas dėliojasi visiškai priešingai – šiame filme vaizduojamoje šeimoje nebelieka jokių visuomenei priimtinų ribų ir normų ir žiūrovui iškyla nemažai klausimų. Vienas iš jų, suformuluotas filmo herojės lūpomis,  filmo gale – ar moteris, pagimdžiusi iškart automatiškai tampa mama? Galbūt tai tik dar vienas vaidmuo, kurį primena visuomenė?

Geriau pagalvojus, gal šie trys filmai ir nėra tokie jau iš pažiūros skirtingi – juose kalbama apie bendražmogiškuosius, opius dalykus, santykį šeimoje ir visuomenėje. Pavyzdžiui, ką reiškia būti moterimi, ką reiškia būti mama, kaip sėkmingai užauginti vaiką, pačiai savęs tame nepametant, ir kitus svarbius dalykus. Tuo Kino Pavasario filmai ir žavi – jie turi daugybę plotmių ir kiekvieno žiūrovo širdį pasiekia skirtingais rakursais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *