9 Kultūrnamio „Kino Pavasariai“

Na, kaip ir ne vienam iš jūsų, taip ir man pastarąsias dvi savaites teko mirkt pelkėje pavadinimu „Kino Pavasaris“. Gerai, bliamba, tiems vilniečiams – jie galėjo visas 230 juostas išsukt ir jose paskęst. Gi aš, Vilniuje pasirodantis tik savaitgaliais – spėjau per du sužiaumoti viso 9 filmus. Pirkau 10 bilietų abonementą ir tik abidna dėl sistemos kreivos, jog abonentą reikia iškeist į bilietą, o ne automatiškai su juo jau esi bet kokiam seanse. To pasėkoje teko praleist masę wanna see filmų, bet į jų vietą irgi stojo visai ne pėsti. 3 reikšmingiausius nupasakosiu viena ilga pastraipa, o silpną įsiūtį palikusius 6 nužvelgsiu 2-3 sakiniais.

1. Intymios pamokos / The Sessions (2012)

Vienareikšmiškai geriausia ką teko pamatyt „Kino Pavasaryje“. Ir labai keista, kad šis filmas neitin stipriai papuolė į rekomenduotųjų sąrašus. Tik (ko gero neatsitiktinai) pas festivalio direktorę Vidą Ramaškienę ši juosta atsidūrė tarp vertingiausiųjų. O kuo gi jau šis filmas toks ypatingas? Aha, atspėjot ir beveik atspėjot, nes jis yra apie  Sexą. O kaip žinia „sexas parduoda“, sexas tai tema kuri yra neišsemiama ir visada itin aktuali ir netgi „be galo“ svarbi. Tačiau išsidūrėt dabar jūs kaip ir aš per pirmas 15 šio filmo minučių. Iš tikrųjų tai filmas apie kai ką daugiau. Apie Meilę kuriai negalioja kažkokie kanonai, kuriai nereikia formos, kuri yra trapi kaip kūdikis rankose dėl to yra vertinama, globojama, amžina. Meilė kuriai negalioja fizika ar chemija ir kas keisčiausia ji rado vietą ten kur jos realiai nė su žiburiu neieškotum. Ne, neverkiau aš 8 kartus kaip praeitamet per „Cafe de Flore“, o atvirkščiai – išėjau su milžinišku džiaugsmu pasibaigus seansui. Nes pagaliau pamačiau filmą per kurį netikrinau mobiliako, kurį žiūrėjau su rimta šypsena, po kurio ištariau „YES!“ su suspaustu kumščiu. Tai buvo priešpaskutinė matyta juosta iš devynių ir pagaliau galėjau pasakyt, kad „Kino Pavasarį“ užskaitom.

2. Be ryšio / Wrong (2013)

Stiprus filmas. Taip paprastai galima išsireikšti be fanfarų, o tiesiog. Senai mano protas taip smagiai buvo leidęs laiką, nes būtent jam, kas keisčiausia, ši juosta buvo skirta. Absurdo komedija. Jei gera komedija skirta sielai vitaminizuoti, tai ši absurdo komedija leido protui šokti polką-valsą-tango, pamiršus, kad yra visokie Gangman style tualetiniai hitai ar panašios brudabstvos. Kažkurioj šio filmo recenzijoj skaičiau… Aha, skaičiau Recenziją – gilinimasi į scenarijų, narpliojamus filmo charakterius ir pan. Kas per absurdas? Juk ne to mes čia, ponai ir ponios, manrods susirinkom. Čia juk ne koks Lynčas, kurį reiktų narpliot ar analizuot iki nukritimo (nors Lyncho šiame filme įtakos būta ir bene stipriausia forma). Jei jau drysti tokį filmą analizuot tai mažų mažiausiai esi pasmerktas save toje analizėje paskandint, kuri greičiausiai materializuotūsi į alkoholio puslitrį ir finale nevilties nušvitimą. Filmas „Be ryšio“ tai tūsas, tai reivas, tai crazy-mothafackin-shet! Jei nori pasveikti – šį filmą būtina pamatyt.

3. Šviesus prisilietimas / Ni guang fei xiang / Touch of the Light (2012)

…glostantis sielos membraną. Nesitikėkit čia kažko… super. Tai nėra hitas, tai nėra must see filmas argi šiaip koks blockbusteris. Jei būčiau žiūrėjęs šį filmą prieš kokius 5-10 metų – būčiau arba apvėmęs šalimais sėdėjusius žiūrovus, arba tiesiog išėjęs iš seanso po kokių 18 filmo minučių. Nes pas mane tada figūravo visokie Pink Floyd „The Wall“, „Magnolia“, „21 Grammes“ ir panašūs svarmenys. Aha, mėgau ir noriai kilnojau sunkumus. Tačiau laikai keičiasi, kartu su žmonėmis ir jų naudojamomis priemonėmis nuramint ar patobulinti sielai. Ir dabar vietoj 3 valandų depresuchos kokiu nors pavadinimu „Magnolia“ aš mieliau stebiu Costnerio „Šokantį su vilkais“, ar valgau „Adomo obuolius“. Tad „Švenus prisilietimas“ ir ta rūžavo kiškučio tipo saldi šypsenėlė to aklo jauno berniuko, kuris virtuoziškai groja pianinu, seanse nuteikė maloniai kaip niekad. Tai filmas kurio pavadinimas 110 % atitinka turinį. Tad tiems kam širdyje yra ne sutema šį filmą žiūrės tam, kad dar labiau pragiedrėtų. O kam patinka kilnot svarmenis tiems tiesiog nerekomenduoju jokiais būdais žiūrėt šį filmą, nes gali po jo patraukt ant žiaurumo.


***

(eilės tvarka nesvarbi)

4. 111 Merginų / 111 Girls (2012)

Tai paskutinis mano matytas „KP“ filmas ir antras Iranietiškas filmas (kitas yra pavadinimu „Raganosių sezonas“). Nežinau, ne mano tipo filmas tiesiog ir tiek. Nesakau, kad blogas, o sakau, kad malonus akiai. Nesakau, kad geras, bet konstatuoju, kad kritikų išgirtas. Jūsų pasirinkimas yra Jūsų nuomonė ir tiek.

5. Raganosių sezonas / Fasle Kargadan / Rhino Season (2013)

Na, Monica Bellucci, kad šitam Iraniečių filme vaidino pasako daugiau nei daug. Ir nors jis maloniau žiūrėjosi nei „111 merginų“, bet braižas tas pats ir man neitin patiko. Pažiūrėjau ir nelabai atsimenu apie ką ta juosta. Gal, kad tiesiog tingiu galvot? Atsakymas visgi, manau, slypi detalėse ir prioritetuose.

6. Pieta / Pieta (2013)

Vienareikšmiškai blogiausias matytas festivalio filmas. Daugiau kaip Mamą myliu neisiu į Kim Ki-duko „šedevrus“. „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“ tai ta juosta, kurią aš ir mamai rodžiau ir savo meilėms buvusioms ir rodysiu būsimoms. Kai nuėjau į filmą „Breath“, pamaniau, kad tiesiog ne ant to užtaikiau, kad visiems juk visokių nesėkmių būna. Bet dabar… „Pieta“. Kritikų pagerbtas, žiūrovams pakartotinai rodytas, o man – be ryšio filmas. Viską vainikavo scena, kai bachurą tą brutalų krasavėcą, motina masturbavo kai jis sapnavo erotinį sapną. Na, visiškas, khm, nesusipratimas, švelniai tariant. Juk nesakykit, jaunuolio išvaizdaus būta ir jei jau jis kaulus su plytom be problemų laužo, tai kokią mergą užlaužt kokio klubo tūlike jam kaip ir bėdu neturėtų kilt. O dabar mamytė… Nu, atsiprašau. Ir dar ta tipinė Kim Ki-dukiška pabaiga, kai a la karmą bandoma išpirkt, kai prisiriša jis prie mašinos… Po filmo buvau labai nervuotas.

pietajpg-638x366

7. Krivina (Serbų k.) (2013)

Pamenu kaip šitą lėtą filmą žiūėjau, pamenu kaip man patiko ta minkšta žalia spalva, lėtas operatoriaus darbas, bet visiškai nepamenu apie ką ir kaip kas šiam filme. Pažiūrėjau ir pamiršau.

8. Prisiminimai (3D) / Flashback Memories 3D (2012)

Šitas filmas geras ne savo pribumbasu (turiu omeny 3D), o trukme. Valanda dvidešimt minučių pačio geriausio Didžeridū koncerto, kurio fone rodomi įvairiausi video koliažai ir sakomos mintys. Tai apie muzikantą, kuris patyrė smegenų traumą autoavarijoje, ko pasėkoje jis nebegali atgamint savo atmintyje nieko kasdieniško. Tad galima sakyt jis gyvena visiškoje laimėje – dabar ir čia – nes tik tiek ir teatsimena. O grodamas dar ir transą patiria, matė baltą šviesą kaip sakė.

9. Sugar man / Searching for Sugar Man (2013)

Na, ir pabaigai – desertas – visų iš liaupsintas, visų žiūrėtas ir ne vieno rekomenduotas „Sugar Man“. Tai dokumentinis filmas apie muzikantą, kuris ne savo noru išgarsėjo Pietų Afrikoje, tačiau netyčia apie tai sužinojęs, savo noru sugrojo gal bent 20 anšlaginių koncertų kaip pati didžiausia rock žvaigždė ir… taip ir baigė savo muzikanto karjerą. Toks su budistine ar induistine filosofine išvestine filmas. Kuomet žmogus turi, bet jam nereikia nei šlovės, nei pinigų, nei dar ko. Jam užtenka paprasto ir ramaus gyvenimo, kartais į rankas pasiimant gitarą ir turint kuklų stogelį virš galvos. Pasakysiu, kad man asmeniškai šis filmas jokio įspūdžio didesnio nepaliko, dėl to jis nepateko tarp top-3. Tiesiog eilinis dokumentinis neįmantrus filmas, nors istorija iš ties unikali. Bet, brolau ir seserie, tau reikėjo apsilankyt Vilniaus Dokumentinių Filmų Festivalyje praeitamet – trigubai geresnes ten dokumentines juostas rodė, keturgubai! Atsakau už žodžius.

Searching_for_Sugar_Man

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *