Apie naujas patirtis: vargonų improvizacijos pagal M.K. Sarbievijaus poeziją

Skubu siauromis Vilniaus gatvelėmis. Renginys prasidėjo, o aš vėluoju. Tikėjausi ateiti geromis penkiolika minučių anksčiau ir dar apžiūrėti vakaro koncerto erdvę tačiau visgi, pasirodo, nesužiūrėjau laiko.

Pagaliau aš vietoje – iš kišenės išsitraukiu telefonus ir išjungiu garsus. Tik tas skubėjimas dar mintyse. Labai atsargiai ir kaip galėdama tyliau praveriu Šv. Jonų bažnyčios duris ir prisipažinsiu, tikrai nejauku, nes visų akys nukrypsta į vėluojantį klausytoją.

Vakaras buvo skirtas Motiejui Kazimierui Sarbievijui ir vargonų muzika mainėsi su poeto kūryba, kurią skaitė ir komentavo literatūrologė Dr. Ona Dilytė – Čiurinskienė. Pripažinsiu, kad buvo iš tiesų sunku sekti aide pasimetančius žodžius, tačiau muzika skambėjo tiesiog puikiai.

Vienareikšmiškai galiu teigti, kad naujos patirtys ir pirmieji kartai atima žadą. Tad viso koncerto metu mano galva buvo atlošta atgal. Be to, neteko dar bažnyčioje sėdėti nugara į altorių (iš pradžių tai gal net kiek šventvagiška pasirodė) ir mėgautis didingu instrumentu.

Klausant bandžiau atskirti, kuris vamzdis iš šios galybės kurį garsą skleidžia. Nelengva užduotis! Ilgainiui mečiau šį žaidimą ir tiesiog panirau į muziką.  Niekad gyvenime negalvojau, kad galima improvizuoti vargonais – vis atrodė, kad tai instrumentas, skirtas atlikti sudėtingus barokinius kūrinius ir viską vykdyti griežtai pagal taisykles. Galbūt tokios mintys susidėjo dėl to, kad bažnyčia vis dar turi griežto teisėjo vaidmenį, kuris buvo ryškus viduramžiais.

Skambant paskutiniai improvizacijai, ėmiau dairytis į aplinkinius – visi taip pat pakėlę aukštyn smakrus ir užsimerkę mėgaujasi, ar taip pat dairosi į priešais sėdinčius. Tada pažvelgiau į altorių – atėjo mintis, kad čia anaiptol nėra nieko šventvagiška – atsukti nugarą į jį ir pasinerti į muziką. Tokioje erdvėje kur bepažvelgsi, sklido didybė ir, tuo pačiu, bendrumo jausmas.

Pasibaigus koncertui, klausytojai nedrąsiai pradėjo ploti, tarsi bijodami kažką padaryti ne gero arba išgąsdinti. Panašu, kad vargonininkui Vidui Petkevkičiui tikrai pavyko paliesti iš vidaus ne tik mane, bet ir kiekvieną atėjusįjį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *