AUTECHRE ŠMC: You want it darker?

Vos pasirodė info, kad IDM karaliai koncertuos Vilniuje – nelaukiau kol organizatoriai Vilniaus Festivaliai patvirtins kažkokią akreditaciją ar pan. – 22 eurai už once in a lifetime experience – argi tai pinigas? Pirmą kartą Lietuvoje ir, tiesą sakant, nemaniau, kad taip kada bus. Tiesa, tai buvo antrasis mano regėtas AE pasirodymas, mat prieš 11 metų, teko medituoti analogiškoje aklinoje tamsoje New Yorke, „Webster Hall“ dviejų aukštų, trijų salių klube. Tada jie pristatinėjo itin eksperimentinį savo albumą „Untilted“. Plius, atsiliepimas iš to koncerto buvo mano pirmasis kaip rašeivos istorijoje rašinys, kurį publikavo, tada progresyviausias Lietuvoje e-žurnalas, ore.lt. Tai buvo 2005-tieji.

Tačiau štai atėjo 2016-ti, Autechre išleido dar vieną, bet kokius standartus laužantį albumą (elktroninio formato elseq“, kuris susideda iš 5 diskų ir trunka puspenktos valandos) ir gal apie 1000 melomanų sugūžėjo į ŠMC. Užpildė šaltą, nejaukią salę sklidinai, tam, kad pasinerti į tamsą, kurioje esmė yra ne ties leptopu linksinti blanki figūra ar sensacingos vizualizacijos. Pasirodymas, kuriame turėtum galimybę pajusti kas atsitinka, kai tave garsai nešioja į kairę, į dešinę, aukštyn ir žemyn. Nors tu sėdi ir vos tvardaisi. O galvoje kunkuliuoja pilka substancija su verdančiu raudoniu visame kūne.

 

Bet prieš tai laukė ilgos trys valandos. Grojo didžėjus, tada gyvas pasirodymas, tada pertrauka, tada dar vienas (linksmas noizerio) pasirodymas (su „I wanna cum!!!“, „Death metal!!!” ir pan. šūksniais iš publikos) tada virš pusvalandžio pertrauka. Tačiau, nors tai buvo velniškai blogai (juk net tiek laiko reikėjo laukti AE), bet parodoksalu – laikas neprailgo. Daug pažįstamų, smagių pokalbių, šiaip pasisveikinimų su šypsenomis, bei apie 200 ml raudono vyno taurė tekainavo 3 eurus. Beje, elektronines cigaretes, belaukdami savo pasirodymo, tarp paprastų mirtingųjų, traukė ir patys Seanas Boothas ir Robas Brownas. Neįtikėtina! Kas be ko, ne vienas neatsispyrė pagundai su jais ar nusifotografuoti, ar šiaip šnektelti.

Galop, visus susodino aklina atmsa, kiekvieną aptvėrė nuosava fantazijų erdvė, garso statybas pradėjo Autechre. Galbūt kai kas stovėdamas šoko, kai kas suakmenijęs klausė, gal buvo ir ne vienas, kuris visą pasirodymą tebandė įžvelgti dueto blausius šešėlius, esančius ant scenos. Aš asmeniškai ABSOLIUČIAI VISĄ pasirodymą prašokau užsimerkęs, sėdėdamas kėdėje. Garsinė architektūra, projekuojama matematinio tikslumo štrichais, kurie samonėje nugulė kiekvienam individualiu garsovaizdžiu.

Grėtė Kaulinytė ir jos draugė su Autechre duetu.

Grėtė Kaulinytė ir jos draugė su Autechre duetu.

Būtent tas ir buvo smagiausia, kad niekas už tave nieko nedarė nei vaizdiškai, nei scenografiškai, nei kas trukdė ar kažką matyti, ar plepalais klausyti. Tyla, tamsa ir individuali, vidinė vaizdinė instaliacija sukeliama eksperimentinių, echoskopinių, organiškų garsų. Diktatoriškai griežta, chirurgiškai tikslu, futuristiškai veržlu. Bei tiesiog malonias žiežirbas viduje sukelianti elektroninių garsų energetinė opera – taip galima apibūdinti nenukarūnuotų IDM klasikų Autechre Muzikinį šou.

Kai kam pasirodyme buvo momentų, kurie neprilipo. Buvo ir tokių, kurie išėjo, nesulaukę pabaigos (na, užlipdami man ant kojos). Treti nebuvo patenkinti, kad koncertas buvo sėdimas. Na, ir šiaip, tas laukimas, nesibaigiančios pertraukos, neradimas savo tiesioginių vietų… Tačiau, man asmeniškai – tai vienas iš trijų geriausių šių metų šou. Kuriame nebuvo jokio „šou“. O tik betarpiškas santykis su muzika, kontempliacija su vidiniu aš, patapimas šokėju tamsoje ar Tatanka Yotanka. Taip, tai buvo Autechre

Titulinės nuotraukos autorius: Maksim Borisenko

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *