Baltojo Kiro vinilas „Baltasis albumas”: kada su draugais geri mėtų arbatą

Prasukus pirmą kartą šią plokštelę – nebekartojau jos, nes prisipažįstu, man ji visiškai nepatiko. Apėmė jausmas klausant, kad groja kažkokia foninė, bedantė, liaudiškai išsireiškiant, kaimiška muzikikė. Be bent menko pipiriuko, anei kario su kalendra, ar kitų prieskonių, ką jau bekalbėti apie iranietišką šafraną tame albume (Solo Ansamblis išsireikštų šioje vietoje „šita monotonija mane praryja”).

Tačiau kult.lt redaktorius taip lengvai nepasiduoda. Su laiku, vos ne per prievartą, bandžiau vis iš naujo atrasti Tautvydo Pauliaus Augustino kūrybą įspaustą baltame vinile, su tokiu pačiu jo įpakavimu (it tai būtų The Beatles “White Album”). Ir leidinys mane galop užkabino, sakyčiau, gan netikėtai.

Mat savo geriausius kūrinius Baltasis Kiras (grupės pavadinimas kilo nuo tašių firmos pavadinimo) įdėjo ne pirmaisiais numeriais kiekvienoje plokštelės pusėje, o priešingai – kaip pačias paskutines kompozicijas. Kalbu apie odę skirtą draugams, pavadinimu „Mano draugai“ ir itin mielą, šiltą, su smagiu tekstu, dainelę – „Mėtų arbata“. Man šie kūriniai tapo esminiais akstinais klausyti Baltojo Kiro vinilą vėl, ir vėl.

Tad, kai yra šios dvi superinės dainelės, jos po truputį, su savim, į dangaus žydrynę ant sparnų pakelia ir visą „Baltojo albumo“ visumą. Ir, pabrėžtina, kad ši plokštelė – tai kūrinys, kuris limpa ne, bet kokiai situacijai, aplinkai ar nuotaikai. Kaip ir Domanto Razausko ir Sauliaus Petreikio vinilo atveju – subalansuotas klausyti kai už lango saulelė ridinėja dangų, tu gurkšnoji – pasirinktinai vyną ar mėtų arbatą ir, kaip sakoma, svaičioji gyvenimą mažorine nata.

Garsas leidinio iš pradžių nelipo  tuo, kaip minėjau, kad toli grąžu nebuvo įmantrus detalėmis, rodėsi jis tiesiog nepakeliamai plokščias. Bet su laiku tų elementų buvo galima rasti po posakiu „mažiau yra daugiau“. Nors, kad jų mažai gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio, nes čia yra ir elektrinė su akustine gitaromis, ir pučiamųjų reveransai su sintezatoriumi, bei kas be ko, žinoma, mušamieji. Tik esmė, kad kai klausai albumą – regi lakštingalą su vieversiu besipykstančius – tokia ta skambesio aštrumo metafora pas Baltajį Kirą šiame albume.

Tad tai plokštelė, skirta šviesiajai pavasarinės nuotaikos odei. Kažkur gamtoje, miškelyje ar einant pieva – randi tą mėtos krūmelį, rūpestingai atraiškai nuo jos keletą lapelių, įmeti į juodą katilėlį, užvirini ir prie lauželio saulės atokaitoje – šypsaisi į gyvenimą. Po kurio, nueito gyvenimo kelio, visi gerieji draugai laukia tavęs mirties patale, o ten – mėtų arbatą keis, matomai, nektaro gėrimas, aplink skraidys daug laumžirgių, o visa kita, kas buvo žemėje, nebelabai jau ir berūpės, nes visi geriausi draugai bus šalia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *