Chrysta Bell: magija – trečiame plane, pirmame – paprastumas, nuoširdumas ir savitumas

Chrysta Bell atrodo kaip svajonė, dainuoja kaip svajonė ir jai dainuojant svajonės tampa realybe“,- taip žavią merginą nusižiūrėjęs Davidas Lynchas, grynai talento prasme, proteguoja visam pasauliui. Gi mes visi žinom kas yra Lynchas… Jei jau jis sako, kad yra gerai, tai taip ir turbūt yra. Pats aš niekad nebuvau dideliu Davido gerbėju, nes tiesiog pas mane prioritetai yra kitose vietose. Bet vis gi Lynchas yra Lynchas, „Twin Pyksą“ žiūrėjom visi, o Chrysta Bell klipuose atrodo kaip minimum fatališkai. Tad kur praleisti šeštadienio vakarą aišku buvo jau senai. (ir net Boriso Moisejevo koncertą Klaipėdos „Švyturio Arenoje“ to pasėkoje su dideliu kartėliu teko praleisti)

Geriausias tai buvo šio kiek vėluojančio koncerto apšildymas – per kolonėles man labai laimingam grojo geriausios Michaelo dainos, paįvairintos tokia širdį plėšančia klasika kaip Richard Marx ar Tina Turner. Garantuotai čia viskas specialiai, o ne chaltūriškai, nes aš iš kart atsiminiau tą milžinišką įspūdį man palikusį Boney M gabalą „Rivers of Babylon“, kuris kaip intro skambėjo apocalyptic neo-folk grupės „Current 93“ koncerte Lenkijoje. Konkrečiai nunešė stogą tada, gi dabar besišnekučiuojant su kolegomis, tiesiog buvo pagal ką smagiai patrypčioja. Na, o kai užgrojo dar ir minėto R. Marxo baladė „Wherever you go, whatever you do“ – vos neišsikviečiau savo žavingos kompanionės lėtam šokiui… kad auditorija turėtų iš ko pažvengia. Nes Brazausko dukra ir jos vyras Dalius Mertinas kiek atokiau sėdėjo kažkokie labai susibalamūtinę.

Chrysta Bell. Kiek vėluodama ir be kažkokio dūmais apgaubto ar niauktomis lempomis nušviesto intro paprastai įžengė į sausakimšai pripildytą „Froum Cinemas“ areną. Nemanau, kad be manęs buvo daug tokių, kurie su Chrysta Bell kūryba buvo prieš koncertą susipažinę daugiau nei kelių jutubų peržiūros. Ar salėje sėdėjo visus jos įrašus turintys „fanai“. Tad koncerto klausymas man, kaip ir, manau, daugeliui buvo ne gilių atodūsių sukelti išgyvenimai pagal išgirstus žinomus kūrinius, bet kiek per intymumo, nuoširdumo, paprastumo solistės su grupe sukeltą potyrį. Šių dalykų buvo čia tikrai nemažai, šiais veiksniais koncertas paliko įsimintiniausią įspūdį.

Buvo smagu stebėti jautrią, kiek vaikiško naivumo paliestą ir tuo pačiu paslapties šydo gaubiamą atlikėją ant scenos. „Forum Cinemas“ erdvėje kaip ji sakė, jautėsi nepaprastai įspūdingai ir ypač jai buvo neįtikėtina matyti tokias dideles video projekcijas už savęs, kurios beje buvo siurrealizmu dvelkiančios, bei visomis vaivos spalvomis dažytos. Nors man asmeniškai gal ir trūko minties siūlo jose, kuris surištų dainą su vaizdu, nes daugumoje momentų jos tiesiog dvelkė abstrakcija, buvo „be įsipareigojimų“. Tačiau milžiniškas ekranas galų gale darė savo, o bendra atmosfera gimdė tamprumą ir invertiškumą tarp publikos ir atlikėjų.

Be Kristinos ant scenos dar buvo gitaristas, bosistas ir būgninkas. Bei legendomis apgaubtas ir magiją alsuojantis Instrumentas – „Apple“ MacBookPro kompiuteris. Greičiausiai jis buvo naudojamas vaizdo projekcijoms, nes neužtaikau momento, kuomet jame kažką šalimais buvęs gitaristas intensyviau maigytų. Koncertas be abejo alsavo melancholija, kurią piešė įstabus Chrsyta Bell vokalas. Tačiau buvo ir keletas kūrinių, kurie buvo greitesnio tempo, kažkiek pasikrutint kėdėse skatinantys. Smagiausia buvo žiūrėt kaip Kristina (leiskite man ją sulietuvinti) reaguodavo į aplodismentus – be galo džiaugsminga šypsena ir kukliai nuleistomis akutėmis.  Faina mergytė, nesugadinta raudonų užuolaidų ar dirbtinio fatališkumo. Ir tai tik dar labiau įtraukdavo, tik dar labiau neatitraukdavai nuo josios savo akių.

Pabaigoje ji sugrojo naujausią kūrinį, kuris pasak Kristinos, žymės naująjį jos karjeros bei saviraiškos etapą. Su nauju albumu ji siekia „išlysti iš po D. Lyncho sparnelio“ ir nagučiais, rankytėm, kojytėm bei talentu pati kabintis į gyvenimą ir muzikinio Olimpo viršūnių pasiekimą. Po atlikto biso dar pridėjo, kad visi norintys pabendraut gali prie jos prieit. Et, na būtų pardavime vinilai, o ne kompaktai, tai gal ir aš būčiau ne atsispyręs pagundai nueit į pasimatymą. Bet tebuvo kompaktai, tai mytą palikau kitiems laimingiesiems.

Apibendrinant – koncertas buvo geras, bet ne per daug. Ir ne dėl to, kad lūkesčiai trendo ir PRo sukelti buvo vienokie, o gauta – visai kitka. Tiesiog trūko kažkokio aštrumo, norėjosi kažkokių intensyvesnių prieskonių šiame patiekale. Tačiau, vienok, vakaras praleistas tikrai turiningai, koncertas sugrotas profesionaliai, atlikėja buvo ir nuoširdi, ir paprasta, ir žavi, ir talentu žėrėjo. Belieka tik palinkėti jai, be išlendant iš po Lyncho sparnelio nepasiklysti toliuose, o surasti tai kas jai artimiausia ir tinkamiausia, ko pasėkoje – laimė lydės ją gyvenimo kelyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *