Egzistencialinio kino klasika “The Seventh Seal” (1957 m., I Bergman): mirtis ar Dievas?

Vieną 1956 – ųjų metų liepos dieną, režisierius Ingmar Bergman pradėjo filmą, kuris vėliau paaiškėjo kaip vienas asmeniškiausių jo darbų, režisavimą giliame Švedijos pietų užkampyje. Neradęs tinkamo atsakymo į religijos dilemos dvikovą savyje, I. Bergmanas nusprendė savo dvi išsiskiriančias idėjas personifikuoti didžiajame ekrane tikėdamasis išspręsti vidinį sąmyšį. Taip gimė 1957 m. kino klasika „The Seventh Seal“ (lt. „Septintasis Antspaudas“).

Tai pasakojimas apie riterį Antonius Block ir jo ginklanešį Jöns kurie dalyvavę „Kryžių Karuose“ keliauja  namo kol viduramžių Europoje siaučia maras. Pakeliui Antonius sutinka mirties personifikaciją, tačiau užuot stvėręs jai už rankos, pasitikdamas paskutiniasias minutes, meta jai iššukį žaisti šachmatais, tikėdamasis išsaugoti gyvybę laimėjęs.

Kiek vėliau paaiškėja, jog A. Blockas mirties nebijo, jis paprasčiausiai nori įrodymo, jog anapus slypi kažkas didingo ir svarbaus. Antonijui reikia patvirtinimo, jog tai už ką jis kovojo pastaruosius dešimtmečius turi kažkiek vertės, tačiau nesupranta, jog ieškodamas atsakymo, švaisto vertingas akimirkas.

Ginklanešys Jöns, kitavertus, jau senai pripažinęs, jog Dievas neegzistuoja, niekas jo nelaukia anapus tad ir raukyti nosį dėl to yra beprasmiška. I. Bergmanas, kiekvienai opozicijai duoda begalę svarių argumentų ir nesistengia siužeto paversti į beprasmius debatus – tiesiog atvaizduoja kiekvieno žmogaus vidinį sąmyšį bėgant laikui.

Netgi be labai akivaizdžios filmo filosofijos yra kur paganyti akį. Kine dažnai matome labai išpūstą ir bombastišką viduramžių vaizdą, kas „Septintajame Anstpaude“ yra apversta aukštyn kojomis. Čia, didžiuliai riterių mūšiai išmainomi į jaukius keliaujančios aktorių trupės pasirodymus. Nežmoniškos skalės mirties spektakliai tampa kukliais tik ką vienas kitą pažinusių asmenų pasisėdėjimais prie braškių ir pieno dubenų. Stebime gūdžias, atmosferos pilnas girias, smukles ir žmones tiesiog ieškančiu kažkokios vidinės ramybės bei tikslo savo nuobodžiuose ir beprasmiškuose gyvenimuose.

Savo 2000-ųjų metų, recenzijoje filmų kritikas Roger Ebert filmą nupaišo kaip egzistencialistinį meno kūrinį kuris labiau susirūpinęs Dievo tyla negu žmonių burbėjimu. „Septintasis anstpaudas“ yra visiškai nepriklausomas nuo modernaus kino ir nebijo užduoti klausimų kurių asmuo bijo užduoti sau. Tarytum ramybės neduodantis parazitas kuris mintyse lieka ilgą laiką po žiūrėjimo patirties ir tarp eilučių skatina atrasti bent menkiausią dalelę savęs.

Į „Kriterijono kolekciją“ įtrauktas ne be reikalo, „Septintasis antspaudas“ yra kone geriausią ką švediška kino klasika gali pasiūlyti ir ištisus metus egzistuoja tarytum medalis ant I. Bergmano krūtinės. Bet kurio meno mėgėjo radaras egzistencialiniam kinui.


Žymos:,

SUSIJĘ:


Parašykite komentarą