Festivalio „Gaida 2015“ finalas Kongresų rūmuose: nuo hardcore „Hakken“ iki branduolinėmis atliekomis užteršto „Karačiajaus“

Man, kaip ne plačiai suvokiant šiuolaikinę muziką, prisipažinsiu, sunku aprašyti ją profesionaliai, nežinant jos kontekstualumų, terminologijų ir pan. dalykų. Bet, tuo pačiu, manau, ne vienam įdomu paskaityti paprastai išreiškiamas mintis, žmogaus „iš šalies“. Taigi, viso finaliniame koncerte buvo sugriežti keturių autorių, keturi kūriniai apie kuriuos štai ir pabandysiu efemeriškai, bet ir ne banaliai papasakoti. Pirmasis skambėjo – jaunojo LT kompozitoriaus Mykolo Natalevičiaus pavadinimu „Karačiajus“.

Karačiajaus ežeras tyvuliuoja Rusijos pietvakariuose esančioje Čeliabinsko srityje, visai netoli sienos su Kazachstanu. Jis yra ypatingas dėl vienos labai paprastos priežasties – tai labiausiai užteršta vieta žemės planetoje. Kadaise, šaltojo karo metais, tarp Sovietų ir JAV vykusiose branduolinio apsiginklavimo varžybose, mokslininkai eksperimentuodavo su branduoline energetika, bet neturėdami kur dėti viso to atliekų – tiesiog išpildavo jas į minėtą ežerą (prieš tai buvusios spec. saugyklos vieną dieną išlėkė į orą, kas prisidėjo prie Karačiajaus tam panaudojimo). Apie šį ežerą ir yra Mykolo Natalevičiaus kūrinys.

download

Tai – daugiasluoksnis, masyvus, elektroakustinis ir pavojingai galingas opusas. Nepaprastai patiko ant didingumo ir beprotybės ribos balansuojanti ši simfoninija, kuomet temos seką diktuodavo posakis „banga gena bangą“. Nuosekliai vystomą muzikinę temą, su grandioziniais kilimais, bei jų gale sekusiai klimaksais ir galiausiai atoslūgiais, praturtino gyva elektroninė muzika, nors man ji girdėjosi mažiausiai. Paprasčiausiai dėl to, kad gyvų instrumentų klijuojamų sluoksnių buvo ištisa galybė ir įvairovė, pradedant visa perkusine orkestruote, baigiant pučiamųjų benefisais, galų gale ir styginiais instrumentais.

Klausant „Karačiajų“ man kažkodėl vaizduotėje iškilo ne ežeras, o jo apylinkėse dėl savo būties kovojantis žvėris. Nuolatinė įtampa, pastovi skausmo ir psichinė agonija, vienišumas bei siaubas kiekvieną egzistencijos akimirką. Šis kūrinys man patiko labiausiai iš visų keturių vakaro pasirodymų, nes jautėsi konceptualumas, su vystoma gana aiškia muzikine tema ir iš viso to išplaukiančia derme. Kitaip tariant simfonija muzikali bei nepaprastai įtaigiai pateikta ir suriesta. Patiko ir tuo, kad joje, lyginant su kitomis, buvo mažiausiai, liaudiškai tariant, „eksperimentinės šyzos“.

gaida 3

Antrasis atliktas kūrinys buvo kviestinio Gaidos jaunosios kartos kompozitoriaus (42 metų amžiaus) Francesco Filidei opusas pavadinimu (išverčiant iš Italų kalbos) „Kiekvienas meilės judesys“, kuris buvo sukurtas violončelei ir simfoniniam orkestrui. Šis labai raiškiai skyrėsi nuo prieš tai skambėjusio „Karačiajaus“, nes be to, kad turėjo išreikštą minėtą solo instrumentą, kuris diktavo arba papildydavo „meilės judesio“ temą, bet dar ir savo emociniu krūviu nebebuvo masyvaus, makabriško skambesio, o greičiau nuolatinio, tarsi staccato, garsuotėje kitimo.

Be to jis buvo ypatingas dar ir tuo, kad kompozitorius taikė taip vadinamą idėją „fix“, kuri pasireiškia tuo, jog įprastų instrumentų muzikinė tema praplečiama, tarkim, staigių gaidaraščio perverčiamų puslapių šlamėjimu, įvairiausių bildesių su smičiais, bei panašių muzikinių DIY. Smagiausiai, savo nuotaika staigiai šokinėjančiame kūrinyje, suskambo „meilės pavasario“ tema, kuomet, pasitelkiant visus pučiamuosius instrumentus (neaplenkiant ir styginių), buvo sukeliamas garsas, tarsi gamtos nubudimo su naują gyvybę simbolizuojančiais paukščių čiulbėjimaisi.

gaida 2

Po pertraukos (finalinis Gaidos koncertas susidėjo iš dviejų dalių) sekė dar du kūriniai. Ir kaip ir pirmojoje dalyje – antrąją taipogi atidarė Lietuviškosios šiuolaikinės scenos kompozitoriaus opusas. Gedimino Gelgoto „Mountains. Waters. (Freedom)“ savo forma pasirodė kiek panašus į pirmojoje dalyje sugriežtą „Karačiajų“, tik G. Gelgoto simfonija, mano nuomone, nebuvo tokia masyvi, įtaigi ir persmelkta įtampos. Muzikinės temos vystyme vėl vyravo, mano primityviais žodžiais apibūdinant, principas „banga gena bangą“, tačiau, priešingai nei pas Mykolą Natalevičių, čia nepajaučiau didelės intrigos ar emocijų sukilimo, nes tiesiog, mano ausimis, čia buvo tiesiog „soft edition of Karachay“. Tas galioja ir kur kas mažesniais instrumentuotės galimybių išnaudojimais ar pasitelkimais.

Na, ir Gaidos baigiamojo koncerto paskutinysis akordas buvo Louisso Andriesseno simfonija dviems fortepijonams ir orkestrui pavadinimu „Hagos įsilaužimas“. Jį su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliko pianistai Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas, grodami dviemis vienas prieš kitą sustatytais fortepijonais.

download (1)

Be vertimo, pavadinimas originalo kalba skamba „The Hague Hacking“, kas simbolizuoja aliuziją į kompiuterinį nulaužimą, tik šį sykį „nulaužtas“ buvo ne koks nors stambus serveris, o klasikinės muzikos gerbėjams puikiai žinomas F. Liszto „Vengrų rapsodija Nr. 2“. Pastarasis kūrinys kompozitorių L. Andriesseną užkabino ne savo svoriu, o kontekstu kuriame buvo panaudotas – tai pašėlusioje animacinio filmuko klasikoje „Tom & Jerry“, kurioje dar skambėjo populiari daina apie Hagos miestą – ją atlikėjai koncerte visiškai deformavo.

Norom, nenorom, beklausant dar reikėjo paskaityti anotaciją, kad suprastum kame tas pašėlusių minčių ir jų muzikinių sluoksnių naratyvas reiškia ar simbolizuoja bei ko buvo įtakotas, mat visa tai kiek primindavo chaotišką betvarkę, ar kaip pradžioje minėjau – liaudišką išsireiškimą „eksperimentinę šyzą“. O gi bisa tai surišta buvo su Olandijos hardcore muzikoje vyraujančiu firminiu reiverių šokiu „Hakken“, kuris yra ten populiarus kaip Skandinavijos metalinėje scenoje „moshing“, ar kadaise tarp UK pankų tarpe „pogo“. Nesustabdomas, chaotiškas ir gaivališkas judesys.

download (2)

Šiaip ar taip antroji dalis man susiklausė nepalyginamai silpniau nei pirmoji, bet ir gerai. Nes jei dalys būtų buvusios sukeistos vietomis, tuomet mano koncerto favoritai būtų buvę suklausyti pavargusia ausimi ir nebebūtų taip maloniai nokautavę, kaip klausant į salę vos įbėgus. Labai gaila, kad šiemet Gaidos tebuvo aplankyti trys koncertai (Squarepusher Lofte flashbackas – jau visiškai netrukus), tačiau geriau mažiau ir kokybiškai, nei ryškiai per daug ir persisotinus. „Gaidos“ finalinis koncertas buvo stiprus.

Foto: Dmitrijaus Matvejevo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *