Festivalio „Nepatogus kinas“ juosta „Sveiki atvykę į Čečėniją“: kodėl gėjams reikia tyliai „tratintis“

Taigi, gavau kvietimą anądien akredituotis į labai šaunų festivalį Nepatogus kinas. Masė gerų juostų jame, tik gaila, kad pavyko sužiūrėti vos šešias. Paprastai rašau iš festivalių, viename rašinyje, visų matytų kino juostų mini apžvalgas, tačiau ne šį sykį. Filmas „Sveiki atvykę į Čečemiją“ buvo toks stiprus, kad nutariau skirti visą dėmesį tik pastarajam. Kuo jis taip mane patraukė?

Iš ties, ne iš karto pasiryžau stebėti šį dokumentinį kino kūrinį. Mat, kaip ir esu jaunai atrodantis senas lesbietis, t.y. mane visad žavėjo moterys, tad maniau LGBT temas Nepatogiame kine su kolege – apeisime. Bet vos užsileidome juostą – nuo pat pirmų kadrų pražiūrėjome dviejų valandų trilerį beveik be atokvėpio. Velniškai intensyvus turinys, momentais kraupūs kadrai su dar kraupesne iš viso to tiesa.

JAV tiriamosios žurnalistikos reporterio Davido France‘o juosta, kurioje jis seka rusų aktyvistus, padedančius LGBT čečėnams išvykti į kitas valstybes. Mat nuo 2016 metų, Rusijos autonominėje srityje, Razmaras Kadyrovas gėjus ir lesbietes tiesiog leido žudyti. Ką čia leido – liepė ir dar surišo tai su religija, bei šeimos, kaip didelės negarbės bei gėdos nuplovimo aktu.

Kas įdomiausia, kad iki 2016 ten gyvenę ir filme pasisakę LGBT žmonės, teigė, jog čečėnų žmonės buvo itin šilti, paprasti, padedantys bei globojantys vienas kitą. Dar įdomiau, iš tikro, kas sąlygojo tokį Čečėnijoje vykdomą „šventąjį karą“, kurį drąsiai galima pavadinti genocidu. O viskas prasidėjo nuo to, kai Čečėnijos milicija įsiveržusi pas vietinius narkotikų prekeivius ir pas vieną iš nusikaltėlių telefone rado daug gay dalykų.

Kitaip tariant, tas prekeivis buvo gėjus, ko padarinyje – „teisingumo organai“ iškvotė kaltinamąjį apie jo gėjus draugus, tuos draugus suradę – ir juos iškvotė, kol galop autonominę respubliką apjuosė maniakinis voratinklis, nelyginant sniego gniužtė nuriedėjusi nuo stataus kalno. Nuo 2016 metų iki dabar Čečėnijoje pasak R. Kadyrovo„tokių pas mus nėra“ (filme rodytas momentas, kuomet BBC žurnalistas jo, apsirengusio treningais, paklausė klausimo tiesiai šviesiai apie LGBT padėtį Čečėnijoje).

Dar tas žurnalistas dadėjo, kad „ar tai tiesa, kad jūs LGBT bendruomenės žmones kankinate, žudote ir išniekinate?“ Viso to iliustracijos filme buvo tiesiog „puikios“. Kaip pavyzdžiui, telefonu slapta nufilmuota scena, kuomet iš mašinos iššokusią merginą vidury gatvės – šeimos nariai suspardo, o po to jos brolis (ar pan.), kol ji suspardyta bando nerangiai keltis, nuėjęs prie šalikelio ir suradęs didesnį akmens luitą – tiesiog juo suknežina jos galvą.

Tie Rusijos aktyvistai padedantys LGBT čečėnams? Šiek tiek psichai. Gavus pagalbos šauksmą iš anapus sienos, gėjaus ar lesbietės pargabenimas iš Čečėnijos į slaptą vietą Rusijoje – vien čia atskiras trileris. Tik nuo vaidybinio, tiesa, skiriasi jis tuo, jog žinai, kad tai kas vyksta, yra reali rizika. Dėl bandymo slapčia per patikros punktus išgabenti subjektą ir, tuo pačiu, rizikuoji ne tik jo(-s) gyvybe, bet ir savąja, o ką jau bekalėti apie šiaip laisvę.

Laisvės slidžia prasme. Mat, pačioje juostos pabaigoje, pagrindinis, užsienio LGBT bendruomenių iš viso pasaulio remiamos organizacijos vadovas prasitaria – „na, jei manęs nenužudys, vadinasi aš laimėjau.“ Reiktų dar pridėti faktą, kad šioje kino juostoje išvydau beprecendentinį kino triuką, iki tol dar mano niekur neregėtą – visų kino juostos herojų veidai buvo kompiuterio pagalba pakeisti visai kitais bruožais, retušuoti (o ne šiaip uždėtos juostelės ant akių ar užblurinimas). Visų, išskyrus vieno.

To, kuris juostos pabaigoje, primygtinai paragintas, nusprendė viešai prabilti ir teisme paliudyti apie LGBT padėtį Čečėnijoje. Ir tik tuo momentu, kai tas drąsus jaunuolis filme buvo rodomas spaudos konferencijoje prieš visų pasaulio žurnalistų kameras – montažo specialistai panaikino jo netikrus veido bruožus. Nerealus kino kūrėjų sprendimas.

Ir pabaigai, visiems turbūt įdomu kodėl tokios rimtos apžvalgos pavadinimas toks nesolidus? Nes tiesiog kai aš gan aktyviai diskutuoju su savo kolegomis darbe apie LGBT bendruomenės lygiateisiškumą, jų nepritarimas santuokų įteisinimui būna paprastas – „jie eina tuoktis vien tam, kad tratintis.“ Mano atsakymas jiems – klausimas: „Jūs turit vaikų?“

Šiems atsakius teigiamai – jiems paatvirauju: „tai įrodymas, kad jūs bent kartą tikrai tratinotės. Bet po vaikų juk, nesakykit, irgi visai pasitratinate su savo vyru ar žmona, tiesa? Na, nemeluokit, kad to nedarote niekadėjai (-os)..? Tad, o kodėl lezbėms ir gėjukams, kaip Jums tada negalima taip tiesiog „tratintis“?“ Jų atsakymas į mano štai tokį akiplėšiškumą?

Manau, supratote, kad buvo tiesiog tyli ir kreiva šypsenėlė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *