„Kamanių šilelis“ Rumšiškėse: kaip bičiukas ir mergička rokenrolino

Taigi buvom Kamanių šilelio koncerte. Ir ne bet kur, o bene labiausiai šiai grupei tinkamoje erdvėje, t.y. Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. Veiksmas – jaukiame klojimo teatre, kur visi buvo susodinti ant suolų. Daug elektros, dūmų ir bairių, o pats koncertas – dviejų dalių, idant dėl susidariusios pandeminės situacijos būtų pravėdinama patalpa (kad ne tik meilės, bet ir tas kitas virusas organizmo neokupuotų).

Erdvė dėl to, žinoma, nebuvo sausakimša, bet jaukiai pilna. Kadangi tai buvo paskutinis renginys muziejuje šiemet (kaip spėjama), tai baras (barmenas su kaukolės kauke, brač!) viską pardavinėjo po 1 Eurą ar kitaip tariant, organizatoriai apiplėšinėjo patys save. Ir esmė dar, kad tame bare – jokio alkoholio, t.y. kaip pagal idėją turėtų būti ne tik kokio Andriaus Mamontovo koncerte, bet ir ten kur vyksta vaikų grupės, t.y. Kamanių šilelio pasirodymas.

Kaip čia pavadinti vyksmą, kuris buvo toks gan ne vienpusiškas? Ir meditatyvus, ir apie širdgėlą, ir apie viltį, bei tuo pačių, atrodė, kad paspringęs juoko seilėmis – griūsi basas. Kaip rašiau po pirmojo mano matyto Kamanių šilelio koncerto menų festivalyje Purpurinis vakaras – kada du žmonės ant scenos atstoja 4-5 asmenų grupę. Tuo dar kartą įsitikinau Rumšiškėse.

Ne vien garsų gausa, keičiamų instrumentų egzotika ar šiaip tiesiog nuolatiniai gyvi kilpinimai įvairiausi. Bet ir tai, kad tas linksmas bičiukas ir gan rimta mergička yra tiesiog charizmos velniai. Ko padarinyje, rodėsi, kad tėveliai, vaikai, šiaip pavieniai dueto fanai ar tiesiog muzikos melomanai tapo tarsi viena komuna ir nelyginant kokiame indėnų vigvame visi plaukė Ta Upe, vienoje dvasinėje kanojoje.

Tokie charizmos velniai, kurie yra kažkuo visiškai skirtingi ir, tuo pačiu – vienas į kitą labai panašūs. Toks žiauresnių koncerto momentų man buvo tada, kai Kamilė su ukulėle besiruošė solo išstojimui, o Mantui tuo tarpu įsimaišius į fanų gretas šis, nelyginant gerbėjas, anai sušuko „Kamile, aš tave myliu!“ Bent man pasirodė, kad Kamilė sekundei suakmenėjusi, būtų visai neatsisakiusi vožtelėti anam per snapą.

Bet Mantas juk nebūtų Šachas ir Matas, jei nebūtų susirinkusiuosius privertęs kapituliuoti dar ne kartą. Vienas žaviausių momentų, kokius regėjau paskutiniuose savo lankytų koncertų, tame nuotaikų šou, buvo Manto betarpiškas bendravimas su vaikais. Pavyzdžiui urzgiant į mikrofoną (nelyginant tam grizliui iš „Hju Glaso Legendos“ filme su Di Caprio) susirikusi jaunoji auditorija prapliupdavo juoko ašaromis, ko padarinyje ne tik cukriniai tėveliai tirpo, bet ir jiems prijaučiantys.

O, kaip muzika, klausiate? Kaip šviesos, kaip garsas, kaip minėti dūmai ir tie panaudoti instrumentai, jums įdomu, tiesa? Man buvo iš serijos, kai bemaž viskas savo vietoje – tai kas ant scenos vyksta, dainos išdėliotos, šviesos sureguliuotos it tame McDonalds Big Mac komplekse. Toks vegetaro nevegetariškas sulyginimas dėl to, kad Kamanių šilelio gyvai klausoma kūryba nuteikinėjo it ta vaikystės nostalgija, kai liūdnai viltinga ar linksmai nuotaikinga muzika privertė pasijusti svetimoje vietoje it būnant Namuose.

Ir akustinė su elektrine gitara, ir Australų Didžeridų, žinoma, kaip gi be dambrelio polkos. Visokie kontroleriai su elektroniniais mušamaisiais bei minėta ukulėle, kurie buvo valdomai Kamilės. Nuo svajingų ir, minėtų, meditatyvių iki linksmų ir šokiams pokiams tinkančių kūrinių. Tad, sakau – kaip priklauso klasikiniam rokenroliniam grupės koncertui.

Kuriame groja ir dainuoja DU – Kamilė ir Mantas. Kur Mantas yra tas nurautas bajeristas ir šiaip DJ Dūda, o Kamilė – tarsi svajinga, srauni ir rami upė. Duetas, kurio koncerte sutinki ir buvusių gotų, ir šiaip pamatai kadais Tinderio vieną paną. Kuriame barmenas dėvi iššieptų kaukolės dantų kaukę, o pagrindiniai groupies yra vaikai. Grupė, kurioje bičiukas ir mergička dviese rokerolina ne ką prasčiau nei kokie trys Depeche Mode.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *