„Kino Pasaka“ gimtadienis ir 5 aktualiausi (boutique’iniai) filmai iš jo

Seniai padoriau bebuvau kino teatre… Nes šie metai kinui yra tiesiog, atsiprašau už išsireiškimą, šū-di-ni. Bet geresniam ar geram kinui yra būtikas – ten kur rodomi ne blockbuteriai, o atrenkami mažiau reklamuojami, maža-biudžetiniai ir šiaip ne vien Holivudiniai kino šedevrai. Sekmadienis buvo idealus laikas tam, mat kino centras „Pasaka“ šventė gimtadienį, ko pasėkoje bilietai į seansą tekainavo 2,9 Eurus. Ką ten pamačiau? Ogi itin selektyvius ir gerus kino filmus apie kuriuos štai plačiau. Ir kuriuos ne tai, kad rekomenduoju pamatyti per kompą, bet į jų seansus tiesiog genu nueiti (išskyrus vieną).

Aukštuomenės klubas / Cafe Society (rež. Woody Allen)

Ką gi, tai yra pirmas filmas, kuris kesinasi į geriausiųjų dešimtuką šiemet. Ir jis pamatytas be pasibaigiant metams…  Bet geriau vėliau negu niekad, tiesa? Woody, kaip visada, pateikia rafinuotą siužetą, poetiškai nutapytus dialogus, savitus ir kastingo itin šarmingai atrinktus charakterius, bei subtiliai išpildytą juostos pabaigą. Filme, vėl gi vaidina vienas už kitą geresni aktoriai, istorija vystoma 30-tųjų Holivudo aukštuomenėje ir filme nėra absoliučiai jokio negatyvumo. Katarsis vizualumo, sinematiškumo ir gražios bei rafinuotos istorijos išsiilgusiam kino mėgėjui. Kad ir kaip tai banaliai be nuskambėtų.

Įvertinimas: 9/10
Verdiktas: Eiti tiems kas nori patirti nostalgiškumo ir gracingumo dvasią, kas mėgsta Woody Alleno braižą, bei nori pamatyti vieną geriausių, ir poetiškiausių šių metų Holivudo filmą.

 

2 naktys iki ryto / 2 yötä aamuun (rež. Mikko Kuparinen)

Istorija kuri pradėjus žiūrėti nuteikė nekaip… Ar, tiksliau, scenarijaus prasme, pasirodė, kiek naiviai. Juosta prasideda nuo to kaip brandi (pabrėžtinai) moteris architektė, dėl skrydžio atšaukimo į Paryžių priversta likti Vilniuje ir besėdėdama restorane, ima koketiškai žaibuokliauti į barzdotą suomį (plius dar ji yra įsipareigojusi). Rodytųsi, suprasti galima, jog taip elgtųsi meniškos pajautos keliaujanti, nebūtinai dvidešimtmetė, bet kad ir 25 metų mergina, bet dabar… Šiaip ar taip, vėliau viskas išsirutulioja itin intriguojančiai. Abu – tiek suomis, tiek ta prancūzų architektė yra ypatingai įdomūs ir netgi dvasingi bei subtilūs personažai. Plius gerai suvaidinti ir atskleisti charakteriai, kurie filmo eigoje gvildena begales gyvenimiškų aktualijų, iškelia ir žiūrovui leidžia atsakyti ne vieną aktualų klausimą bei narplioja įvairiausias ne paviršutiniškas kasdienes temas.

Įvertinimas: 8/10
Verdiktas: Būtina eiti į kiną tikrai ne vien dėl to, kad viskas vyksta mūsų Vilniuje.

 

Vėjų kryžkelė / Risttuules (rež. Martti Helde)

Pykit ne pykit, bet rašysiu šiai kino juostai aukščiausią balą. Taip, tai itin specifiškas filmas, taip toli gražu ne kiekvienam sužiūrimas ir, taip itin statiškas, bet KOKS JIS!.. Benaršydamas efemeriškai internetą apie tai kaip nufilmuota ši juosta ir sukurta – nieko doro apie tai neradau. Esmė tame, jog joje – jokio veiksmo. Dar geriau – nufilmuota tokiu principu, kurio išdavoje tarytum „paimamos 3D nuotraukos“ ir jose kameros, atrodo, vaikšto aplink veidus, sustabdytus judesius, įšaldytas emocijas, o fone girdisi ištremtos estės į Sibirą laiškų cituotės vyrui, kurių pagrindu bei įkvėpimu ir buvo susukta šį šedevrinė juosta. Tačiau, kad tai 3D nuotraukos pasirodė tik iš pradžių, mat po to galima buvo išvysti ir kaip veikėjai sumirksi bei, kaip vėjas judina jų drabužius, virpina medžių lapus ar šakas, galų gale glosto plaukus… Magiška! Ir intravertiškai stebuklinga.

 

Įvertinimas: 10/10
Verdiktas: Eiti TIK kino gurmanams.

Chuljeta / Julieta (rež. Pedro Almodóvar)

Nesu tas kuris seka Pedro filmografiją, nesu jo fanas, kaip kokio Alleno, Iñárritu ar, kad ir Tarantino, bet vienok kiekvienas naujas Almodóvaro filmas – labai rimtas pareiškimas eiti į kino teatrą. Ir beveik niekada nenuviliantis, nors šis režisierius nevengia eksperimentuoti, tačiau savo braižą turi, kuris, kas be ko, žavi. „Chuljeta“ tai vienos moters gyvenimo istorija, kuri perpasakojama jos pačios, per dienoraščio, savo seniai pradingusiai dukrai, prizmę. Dukrai, kurią viliasi vėl sutikti, po daugelio netekties metų. Įdomi istorija, gražūs ir saviti charakteriai – juk pietietiškas temperamentas, Ispanija, ar gali būti kitaip! Nemanau ar verta daugiau pasakoti, nes į kiną eis arba Pedro gerbėjai, arba būtikinio filmo mėgėjai.

 

Įvertinimas: 8/10
Verdiktas: tiesiog dar viena gera Pedro Almodóvar juosta.

Stebuklas virš Hadsono / Sully (rež. Clint Eastwood)

O va čia, jei nesu Almodóvaro fanas, tai bent Hankso ir Eastwoodo talentų gerbėjas esu. Pirmasis – vienas charakteringiausių aktorių, antrasis – be vaidybos dar yra ir pastatęs keletą itin puikių blockbusterių. Tačiau „Sully”… Na, nieko itin įdomaus ar šarmingo. Taip, remiantis tikra istorija pastatyta kino juosta, bet joje – kaip tuose rinkiminiuose JAV prezidento šaukiniuose vyrauja „make America great again“. Herojus kaunasi su akla sistema, visas pasaulis (o pasaulis – tai juk Amerika) yra jo pusėje, bet ta sistema yra itin biurokratiška ir „šalta“, tačiau juosta baigiasi kaip priklauso standartiškai – „America is great again“. Nes Amerikoje juk kitaip ir būti negali.

Įvertinimas: 5/10
Verdiktas: na, visiškai nebūtikinis, eilinis blockbusteris su daug polemikos, kalbų ir banaliu finalu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *