Mats Gustafsson („The Thing“): „sulaukęs maždaug dvylikos pradėjau pirkti free jazz įrašus“

Savamokslis free jazz guru ir prisiekęs vinilinių plokštelių kolekcininkas, save vadinantis diskoholku, Mats‘as Gustafsson‘as turi vieną labiausiai legendomis apipintų muzikos įrašų kolekcijų Europoje. Tonomis skaičiuojamas vinilinių plokštelių kiekis ir išties vienetiniai egzemplioriai dažno melomano pulsą priverčia šoktelėti į neregėtas aukštumas. Daugelis pasaulio muzikos mėgėjų norėtų nors akies krašteliu dirstelėti į maestro  M. Gustafsson sukauptą lobyną.

Laisvojo džiazo ikona praveria savo namų duris ir įsileidęs thevinylfactory.com komandos narį Antonį Spice‘ą dalinasi savo mintimis apie kolekcionavimą, pačią kolekciją, jos reikšmę ir vertingiausius eksponatus. O kur buvus, kur nebuvus pokalbyje  prisiminama Lietuva – pirmasis šio saksofonisto pasirodymas mūsų šalyje įvyko dėka jo aistros vinilinėms plokštelėms.

Mums nusišypsojo laimė žvilgtelėti į Jūsų kolekciją. Teko girdėti, kad ją vadinate „vinilų urvu“…

Mano darbo erdvė, archyvas ir visos vinilinės plokštelės tūno mūsų šeimos namo rūsyje. Tai išties panašu į urvą.

Auginame du vaikus, tad tikrai negaliu kiekvieną dieną nusileisti į rūsį ir medituoti tarp savo įrašų. Tačiau kuomet intensyviai įnyksti  į kūrybinį procesą bei grojimą akimirkai įsitaisyti krėsle ir atsikvėpti klausant plokštelių – išties didžiulis malonumas.

Ar visuomet taip būdavo?

Esu iš Švedijos, bet su šeima prieš ketverius persikėlėme į Austriją. Pasistatėme namą netoli sienos su Vengrija. Nuostabu projektuoti būstą būnant muzikantu, nes reikia užsitikrinti pakankamai vietos repeticijoms, studijai ir puikias sąlygas įrašams laikyti. Būtent pastarasis aspektas nuo seno buvo manuoju prioritetu. Esu ypatingai laimingas, kad pavyko tai įgyvendinti. Diskoholikui nevertėtų muzikos įrašus laikyti saugykloje. Mano įsitikinimu mes turime turėti prieigą prie įrašų, turime su jais kalbėtis kiek įmanoma daugiau.

Kiek įrašų esate sukaupęs savo kolekcijoje?

Dvi su puse tonos.

O jeigu pabandyti tai išreikšti skaitine verte? 

47 metrai. Nė neketinu spėti konkretaus skaičiaus, kiek tiksliai tų įrašų yra. Taip elgiasi tik mėgėjai. Gana komiškai atrodė mūsų persikraustymas iš Švedijos į Austriją. Persigabenau muzikos įrašų bei knygų kolekcijas, instrumentus, bet baldus ir visą kitą palikome, todėl svorį galiu pasakyti gana tiksliai.

Mats'o kolekcija. Fotografijos autorė Ziga Koritnik

Mats’o kolekcija.

Esate free jazz‘o žinovas, bet kas buvo Jūsų pirmoji muzikinė meilė?

Būdamas maždaug septynerių ypatingai susižavėjau Little Richardo[1] muzika. Nenorėčiau kalbėti už visą to meto jaunimą, bet visi mano draugai vyrukai klausėsi AC/DC, o merginos – ABBA. O aš atradau Little Richardą. Buvo fantastiška. Nė nenutuokiau kiek yra išleista šio atlikėjo įrašų, tačiau mintis, kad turiu visus juo gauti, netruko mane užvaldyti. Net keletas šeimos atostogų apkarto dėl tokių mano užgaidų, kadangi reikėjo užsukti į konkrečias muzikos įrašų parduotuves. Taigi, kolekcionavimo liga susirgau gana anksti.

Be to, žvelgiant dabarties pozicijų, mano sąlytis su Little Richardu – ypatingas. Jam talkindavo daugelis džiazo muzikantų, jo muzikoje skambėdavo daugybė saksofonų, ir tai, manyčiau vienaip ar kitaip, atsiliepė manajam keliui.

Be abejonės…

Aš dievinu tuos ankstyvuosius įrašus ir tą laukinį saksofono gagenimą. Daugelis laisvojo džiazo kompozicijų paremtos labai paprasta struktūra – vienas ar du akordai – tai nesudėtinga transformuoti į rock‘n‘rollą bei garažinį roką. Tame gagenime, klykavime ir aimanavime, manyčiau, slypį daugybė panašumų, tai nėra kažkas kardinaliai priešingo…

Grojimo metu besiveržianti nepažabota energija taip pat panaši.

Energingumas neišpasakytai traukia mane. Kaip buvau 15-ikos Švedijoje įvyko totalus punk rock sprogimas. Pats grojau punk grupėse trykštančiose tąja energija. Atradęs laisvąjį džiazą pasukau link jo, nes skambesys, iš esmės, mažai kuom skyrėsi. Mano karjeros kelyje lig šiol aktualus pasidaryk pats principas (ang. DIY – do-it-yourself) būdingas tiek punk, tiek laisvojo džiazo scenai. Propaguodami muziką, kuri nėra aktuali plačioms klausytojų gretoms, viską turime pasidaryti patys.

Sulaukęs maždaug dvylikos pradėjau pirkti free jazz įrašus…

Būdamas dvylikos?!

Taip, man tai atrodė visiškai normalu. Įrašus pirkdavome kartu su savo geriausiu draugu, kuris dabar užsiima tapyba. Greta to, vietinėje scenoje grojome punk rocką.

Įdomu, kad į laisvąjį džiazą pasukote per punk roką, o ne labiau tradiciniu keliu per straight-ahead džiazą[2].

Džiaugiuosi, kad būtent taip žingsniuodamas atradau džiazą ir, kad nelankiau jokių konservatorijų, mokyklų ar dar ko nors. Gana anksti apsisprendžiau, jog verčiau dirbsiu degalinėje ar įrašų studijoje ir grosiu norimą muziką nesileisdamas į kompromisus. Visa toji mokyklinė švietimo sistema buvo ne man. Esu labai laimingas, kad anksti apsisprendžiau kokiu keliu noriu eiti.

Ar ankstyvaisiais metais perkant muzikos įrašus pakakdavo lėšų savarankiškai išsilaikyti save?

Pradėjau kolekcionuoti nuo nulio. Pamenu kai dar nebuvo kompiuterių gaminausi popierinį registrą. Jo dėka galėjau rasti kiekvieną tam tikrų metų, ar tam tikros leidybinės kompanijos išleistą įrašą. Žinoma, tam teko paaukoti daug gražaus laiko! Žvilgtelėjus praeitin, akivaizdu – kiekvieną centą, atlikdavusį nuo maisto, išleisdavau įrašams.

Minėjote, jog Jūsiškė kolekcija orientuota į DYI sceną, gal galėtumėte plačiau papasakoti kaip tai pasireiškia?

Viskas gerokai išsiplėtė, bet aš vis dar domiuosi tai smulkučiais DYI leidiniais. Nepaliauju pirkęs punk, hardcore, garage žanrų įrašus. Bet pagrindinį dėmesį skiriu free jazz ir improvizacinei muzikai. Kaip muzikantui ir menininkui egzistuoja daugybė muzikos iš kurios gali šio bei to pasisemti.

Jaučiu, jog maniškis vinilinių plokštelių archyvas man ypatingai svarbus. Tiek pat svarbus, kiek ir saksofonas, suteikiantis galimybę pagautam įkvėpimo plėtoti naujas idėjas.

Geriausias to pavyzdys – sukaupta gana įspūdinga world music žanro įrašų bei korėjietiškos perkusinės muzikos kolekcija. Ši muzika ko gero labiausiai įtakojo manąjį grojimą saksofonu, jei kalbėtume apie frazuotes[3] ir nenuspėjamumą.

Mats'as su dukra. Fotografijos autorė Ziga Kornik

Mats’as su dukra.

Ar esama dar ko nors neįprasto Jūsų kolekcijoje turėjusio jums įtakos?

Armėnų muzika, tradiciškai pasižyminti dvigubus liežuvėlius turinčiais instrumentais. Djivanas Gasparyanas, kurio keletą albumų prodiusavo Brianas Eno, vienas žymiausių atstovų. Jo kūryba remiasi drone[4] skambesiu, ji labai, labai lėta. Tobula muzika pagirioms. Lėtai tekanti, labai graži ir atrodytų besitęsiant amžinai. Tai buvo didis įkvėpimo šaltinis siekiant pritaikyti cirkuliacinio kvėpavimo techniką grojant saksofonu.

Įsigydamas muzikos įrašus stengiatės surinkti pilnas tam tikros srities kolekcijas?

Žvelgiant bendrai esu linkęs į tokį visuminį komplektavimą ir tai kelia šiokių tokių problemų. Bet dėl objektyvių priežasčių nusprendžiau nepasiduoti šiai tendencijai tam tikrose žanruose. Kalbant apie laisvąjį džiazą ir džiazą apskritai į savo kolekciją žvelgiu kaip į archyvą. Norisi turėti savo mėgstamus atlikėjus, mėgstamas leidybines kompanijas, mėgstamus muzikos periodus kiek įmanoma pilnesnius. Bet kuomet kalbame apie psychedelia[5] muzikos laikotarpį ar brazilišką sceną, tai neįmanoma, tam neužtektų laiko. Nėra tiek valandų paroje, kad galėčiau suspėti tai padaryti.

Galbūt prisimenate kokią nors iš koto verčiančią istoriją susijusia su įrašų įsigijimu?

Kadaise internetiniame aukcione „eBay“ aptikau Fowardo Rilley ir Barry Guy įrašą „Discussions“. Dėl mokestinių sunkumų Anglijoje jis tebuvo išleista vos 99 kopijų tiražu. Tai šioks toks šventasis gralis Jungtinės Karalystės free jazz istorijoje. Tačiau vyrukas Lietuvoje turėjo šią plokštelę. Aplinkiniais, ne „eBay“, kanalais susisiekiau su juo, nes norėjau pasikalbėti tiesiogiai. Jis paaiškino, jog norėdamas gauti plokštelę turiu atlikti labai aukštą statymą, o jau po to aptarsime visas detales.

Jis žinojo kas aš esu. Tai vienas iš buvimo muzikantu privalumu – kaip kurie žmonės mėgsta ar bent jau žino tave ir tai ką tu darai. Taigi, galiausiai sutarėme, kad aš atvykstu į Lietuvą solo koncertui ir už tai gaunu „Discussion“  vinilą. Kaip tarėm taip ir padarėm. Atvykau, sugrojau ir gavau plokštelę. Buvau labai laimingas. Išties vienas įsimintiniausių gyvenimo epizodų.

Šaunu, kad tai įprastus piniginius mainus – plokštelė į pinigus, pavyko paversti meniniais – koncertas už plokštelę.  

Taip, nuostabu! Kartą būdamas Gotenburge (Švedija) aptikau iki tol negirdėta „Stark Reality“[6] įrašą, kuriame ši grupė atliko Hogey Carmichaelio[7] kūrinius. Tai vienas tų leidinių kurį pamatęs nė nesuki galvos dėl jo, nes viršelis labai jau bjaurus. Tačiau užsukus į parduotuvę fone grojo būtent jis ir aš pasiutusiai susižavėjau. Toks kreivas, bemaž psichodelinis džiazas, kompozicijos atliktos išties keistai ir iškraipytairodėsi, kad groja Miles Davis. Plokštelę puošė keturženklė kaina. Situacija tokia – aš neturiu pinigų, bet nenurimsiu kol šio įrašo nelaikysiu savo rankose, taigi ką daryti? Parduotuvė turėjo savo įrašų studiją, tad sutarėme, kad šį bei tą ten įrašysiu. Gavau „Stark Reality“ įrašą, o jie galimybę publikuoti mano muziką.

Visai kaip Pablo Piccaso, kuris susimokėdavo už taksi savo eskizais.

Aha! Tokie dalykai vis dar vyksta. Kuomet turi didelę kolekciją ir specifinį skonį, siekis surinkti viską kiek įmanoma pilniau tampa savižudiškas. Nors ir pradėjau rinkti įrašus nuo mažų dienų ir esu sukaupęs jų tikrai daug, tačiau nepaisant to aptikau Sun Ra[8] įrašą kurio neturiu. Jis velniškai brangus. Taigi privalai rasti būdų kaip kitaip jį gauti.

Mano pastangomis atsiradęs tinklapis skirtas prekybai įrašais, išties labai naudingas. Per pastaruosius dešimt metų dėka jo pardaviau begalės leidinių. Jis prieinamas kiekvienam! Taip pat turime nedidelį tinklą, maždaug dvidešimties asmenų, kurio ribose komunikuojam dėl įvairių specifinių leidinių. Tai naudinga, nes kuomet kur nors vykstu su Thurstonu Moore‘u, Stephenu O’Malley ar dar kuom nors, niekada nepradedu konkuruoti. Manaisi esąs godus diskoholikas, galintis padaryti bet ką vien tam, kad gautum norimą įrašą, tačiau iš tiesų viskas kiek kitaip. Nežinau, galbūt aš pernelyg romantiškas, bet mes tikrai padedame vieni kitiems. Ilgainiui tai atsiperka.

Kilnumas nėra savybė puikiai deranti greta įrašų kolekcionavimo…

Žinoma būna patenki į situacijas…. Kad ir prieš kelerius metus su Thurstonu apsipirkinėjome Tokijuje. Užėjome į parduotuvę, abu žinojome ko konkrečiai užsukome. Ir jis rado įrašą, kurio mes abu ieškojome metų metus – Japonijos free jazz bičo – brutalus, visiškai išprotėjęs reikalas. Nė nežinau ką ir besakyti, ką bedaryti, aš jo velniškai troškau… bet galiausiai T. Moore‘as jį nusipirko. Po pusantrų metų pavyko gauti dar vieną kopiją sau. Tai buvo situacija kurioje turėjai pasirinkti tarp įrašo ir draugystės… Mes juk visi esame žmonės!

Jus save vadinate diskoholiku lig tai būtų liga… Ar gali kolekcionavimas būti kažkuo neigiamas?

Tai aš sakau norėdamas pasiteisinti.

Neduok Dieve, kas nors atsitiktų Jūsų įrašų urvui ar yra vienas, du įrašai, kuriuos nedvejodamas pultumėte gelbėti pirmuosius?

Siaubingas klausimas! Kolekcininkui tai tikrų tikriausias košmaras. Juokinga, bet šis klausimas dažnai ateina man į galvą, tik visuomet vengiu į jį atsakyti. Šįkart padarysiu išimtį. Turiu 7-ajame dešimtmetyje aktyviai grojusio soksofonisto Bengto Nordströmo įrašų archyvą bei metal master plokšteles[10]. Šis žmogus prodiusavo Alberto Aylerio[11] pirmąjį albumą, grojo kartu su Donu Cherry[12]. B. Nordströmas dar 1962-ųjų pradžioje saksofonu pradėjo groti laisvąją improvizuotą muziką.

Mats'as su savo įrašais. Fotografijos autorė Ziga Koritnik

Mats’as su savo įrašais.

Jo vaikystė nebuvo rožėmis klota, bet vėliau jis paveldėjo pinigų iš savo tetos ir visus juos investavo į gerą nešiojamą juostų įrašinėjimo aparatą. Taip ėmėsi savarankiškai daryti kitų asmenų įrašus tiesiog savo virtuvėje. Tai neįtikėtina. Jis man neįkainojamai svarbus, nes aiškiai pademonstravo ribas tarp to ką įmanoma padaryti ir ko ne. B. Nordströmas labai įdomi asmenybė.

Atlikęs įrašus savuoju aparatu jis patraukdavo į netoliese įsikūrusią įmonę „Europafilm“ – filmų kompanija, bet turėjo ir įrašų gamyklėlę. Joje jis pagamindavo bandomąsias plokštelės, vadinamąjį test pressing. Žymėdavo juos ranka, jei turi etiketes, kuriose taip pat viskas užrašyta ranka – tai kolekcininko svajonė… arba košmaras, priklauso kaip į tai pažvelgsi.

Priklausomai ar turi tuos įrašus, ar ne…

Būtent! Aš turiu visus išskyrus vieną, bet mano draugas Stokholme turi tą vienintelį trūkstamą leidinį. Taigi galima sakyti, kad turiu pilną B. Nordströmo įrašų archyvą, nes juostos neišliko. Aš turiu metal master diskus beivisas plokšteles.

Tai emociškai man labiausiai vertingi įrašai. Ir kainos jų yra kosminės, nes kaip kurie tėra išleisti vos 5 kopijų tiražu. B. Nordströmas yra įrašęs duetą su Don Cherry, kurio, kiek man žinoma, tėra tris kopijos. Tai nesveikas reikalas. Aš griebčiau visą jų pundą, berods 35 long play pokštelių ir 15 septynių colių vinilų. Jie visi tarpusavyje persipynę, vienų A pusės sumaišytos su kitų B pusėmis, žodžiu, visiškas chaosas.

Ar galėtume apibrėžti ką jums reiškia visa ši kolekcija kiek platesniame kontekste?

Į kolekciją žvelgiu kaip į archyvą. Mane beprotiškai įkvepia nepaliaujamos naujų klodų, savo muzikai ir sau pačiam kaip žmogiškai būtybei, paieškos manojoje kolekcijoje. Tai suteikia galimybę jaustis gerai. Juk tai be galo svarbu!

Yra keletas įrašų, pavyzdžiui fantastiška 1967-ųjų Hano Benninko – olandų būgnininko, Europietiškojo laisvojo džiazo pionieriaus ir vizualaus meno artisto – plokštelė. Tai vienas geriausių savo žanro leidinių su rankų darbo viršeliais. Piešiniai, koliažai, plunksnos ar visa kita kas yra ant viršelių, padaryta paties autoriaus rankomis. Tai lyg tam tikra istorija. Turiu vienuolika šio įrašo kopijų. Kuomet norisi pasijausti gerai, pasiimu visas šias plokšteles, susidedu ant grindų, atsistoju priešais jas ir žvelgdamas šypsausi.

 

Pagal The Vinyl Factory parengė Vitalijus Gailius

Visų fotografijų autorius Ziga Koritnik

 

[1] Tikrasis vardas Richardas Wayne‘as Pennimanas – JAV rock‘n‘rollo atlikėjas, taip pat įtakojęs soul ir funk žanrų atsiradimą.

[2] Džiazo kryptis gimusi tarp bebop džiazo eros ir XX a. 7-ojo dešimtmečio. Būdingas 4/4 svingo metras, sinkope paremta ritmika, „vaikščiojantis“ bosas.

[3] Raiškus muzikos kūrinio atlikimas, pagrįstas logišku niuansavimu, prasmingu akcentų išdėstymu.

[4] Lietuviškai šį žodį būtų galima versti kaip  zyzimas, ūžėsys, tačiau kalbant apie muzikos žanrus šis terminas dažniausiai nėra verčiamas. Drone – minimalistine sandara grįsta muzikos kryptis pasižyminti ypatingai lėta tėkme.

[5] Bendrinis terminas vartojamas nusakyti 7-ajame dešimtmetyje užgimusią subkultūrą, kuriai būdingas haliuciogeninių narkotikų vartojimas, psichodeliniai piešiniai, muzika.

[6] 1969-1970 m. gyvavusi JAV jazz/rock fusion grupė.

[7] Howardas Hoaglandas „Hoagy“ Carmichaelis (1899-1981) – JAV kompozitorius, pianistas, dainininkas, aktorius. Per savo karjerą sukūrė kelis šimtus muzikos kūrinių.

[8] Gimė kaip Hermanas Poole‘as Blountas (1914 – 1993 m.) – viena žymiausių JAV džiazo figūrų, Kompozitorius, pianino ir sintezatoriaus virtuozas, poetas, plėtojo savitą kosminės muzikos koncepciją.

[9] Thurstonas Moore‘as – noise/eperimental rock grupės „Sonic Youth“ gitaristas, po grupės iširimo tęsiantis savo solo karjerą, bendradarbiauja su begalė kitų muzikantų įvairiuose projektuose; Stephenas O‘Malley – vienas iš drone metal grupės SunnO)))  įkūrėjų ir narių.

[10] Tai pirminis įrašas metalinėje (pvz. varinėje) plokštelėje, kuri naudojama vėliau štampuojant kitus vinilus.

[11] Albertas Ayleris (1936 –1970) – JAV avangardinio/laisvojo džiazo saksofonistas.

[12] Donaldas Eugene‘as Cherry‘s (1936 –1995) – JAV džiazo muzikantas grojęs trimitu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *