Naujasis Baltijos šokis 2016 | Louise Lecavalier ir Wooshing Machine: turiniu nušlifuotas natūralumas

Atėjo ir į Lietuvą pavasaris – jaunas, sultingas, išalkęs ir, kaip visuomet, –  šiek tiek lengvabūdis ir šiek tiek dramatiškai įsimylėjęs. Sužaliavo, sušilo, nusimetė paltus, apnuogino kelius ir išėjo į gatves. Švęsti gyvenimo. Ir šokio.

Būtent todėl laukiau Naujojo Baltijos šokio savaitės – nes lietuviškam kraujui taip paprastai imti ir paleisti plaukus į pavasarį, hmm, –  sudėtinga. Juk kaip čia taip imsi ir džiaugsies? O Naujasis Baltijos šokis – jau savaime džiugus vyksmas, tad puiki pradžia pavasariui.

Kanadiečių žvaigždės Louise Lecavalier „So Blue“ ir Belgijos italų dueto Wooshing Machine „Happy hour“ – visiškai skirtingi spektakliai. Tačiau pamačius antrąjį, supratau, kad apie juos reikėtų rašyti kartu. Ne vien dėl to, kad abiejų spektaklių kūrėjams – virš penkiasdešimt metų. Ne vien dėl to, kad jų amžius nė kiek netrukdo formai, o turiniui kaip tik – padeda. Labiau dėl to, kad nors ir ne vienodai, tačiau abu jie įtraukia į ČIA IR DABAR, o jų turinio neužgožia perfilosofuotos prasmės – viskas ateina paprastai. Kaip tasai pavasaris, jei leidies.

Hipnotizuojanti technomoteris ir milžinas be kaulų

Louise Lecavalier kūnas – išskirtinis instrumentas, nuo kurio neina atplėšti akių. Įkvėptas chaotiškų virpėjimų, traukulių ir pulsacijų, atlieka tokius minimalistiškai originalius judesius, kad pradėjus stebėti, staiga pagauni save, jog stebi ne šokėją, o kažką TARP – istoriją. Jausmas toks įtraukiantis, kad prilyginčiau jį nepavojingai hipnozei. Hipnotizuojantį pojūtį paaštrina ir ritualinis techno ritmas, kurio intensyvumas, atrodo, atitinka būtent tai, kas vyksta Louise Lecavalier viduje.

Stebinanti šios šokėjos energija, galima sakyti, – jos vizitinė kortelė. Buvo „La la la Human Steps“ laikais, liko ir dabar – kai jai 57-eri. Valandos trukmės spektaklis – itin intensyvus ir fiziškai sunkus. Greitas ritmas, daugybė mikroskopinių detalių ir nuolatinis judesys erdvėje. Poilsio/refleksijos momentas vienintelis – ir tasai reikalaujantis fizinės ištvermės. Po emocingo šėlsmo ir nenutrūkstamų kūno konvulsijų staiga viskas nutyla, o L. Lecavalier neskubėdama stojasi ant galvos. Nukritę marškinėliai apnuogina pilvo presą ir duočiau nukirsti ranką – visi iki vieno, sėdintys salėje, stebi jos kvėpavimą. Atrodo, kas čia nematyto – taip, matyta ne kartą, bet ar stebėta?

Tai sugrąžina į čia ir dabar. Nevalingai sustoji ir pradedi kvėpuoti momentą. Nors prisipažinsiu – mano laikas buvo sustojęs ir pirmoje – chaotiškoje dalyje.

Turbūt labai nesuklysiu sakydama, kad aštrus spektaklio prieskonis – Frédéric Tavernini. Aštrus ne judesio aštrumu, o vaidmeniu. Pasirodo netikėtai, dingsta nejučia, sugrįžta vėl taip pat staiga kaip ir išėjo. Nors pirmoji spektaklio dalis buvo intensyvi, antroji – ne ką mažiau intensyvesnė. O atsiradus Frédéric Tavernini, ši dalis įgauna papildomo emocinio turinio. Louise Lecavalier, kalbėdama apie „So Blue“, sako, kad norėjo savo kūnui leisti išsakyti viską, ką jis trokšta išsakyti. Ir toji mintis atrodo tokia natūrali bei tinkanti sprendimui įtraukti kitą atlikėją – juk kūnas kalba ne tik kūnu, kūnas kalba santykiu su kitu kūnu.

Frédéric Tavernini įsilieja į Louise Lecavalier istoriją taip nepastebimai tarsi jis būtų šokėjos kūno dalis. Tačiau nors ir judesiai atrodo vientisi, abu šokėjai – skirtingi. Frédéric Tavernini išsiskiria ne vien savo, iš šalies, atrodo, nejudriu sudėjimu ir tam sudėjimui netikėtu judesio takumu, bet ir ekspresija. Tai jo veide pasimetimas, tai užtikrintumas, tai šypsnį keliantis abejingumas aplink siautėjančiai scenos partnerei. Du šokėjus galima interpretuoti ir kaip lyčių santykį – nesusikalbėjimą, bet ryšio ieškojimą, ir kaip žmogaus santykį su savimi – kintantį, kartais neaiškų ir klaidinantį, bet visuomet lydintį viename ir tame pačiame kūne.

Pirmoji mintis, išgirdus pavadinimą „So Blue“ buvo – a, tai čia bus kažkas melancholiško. Tačiau pokalbio po spektaklio metu, paklausta apie pavadinimą, choreografė emocingai prabilo apie tai, kaip stipriai jai patinka mėlyna spalva. Taip, kaip ir, atrodo, paprastas Louise Lecavalier pasakymas, kad ji tiesiog nori leisti kūnui kalbėti, taip ir toji meilė mėlynai spalvai – taip netikėtai paprasta ir kartu daugiaprasmiška. Priklauso, matyt, nuo to, koks esi šiuo metu – čia ir dabar.

Du pliki italai už vieną tikros laimės valandą

Du pliki italai – abu virš penkiasdešimt, juda puikiai ir su dar puikesniu tūriu. Alessandro Bernardeschi ir Mauro Paccagnella pavergia natūralumu. Vaidina jie save, kiek ironizuodami ir pašmaikštaudami, su šokio intarpais – rimtais ir nelabai – bei į visą veiksmą nuolat įtraukdami publiką. Santykį su žiūrovais jie užmezga betarpiškai ir taip paprastai, kad pagauni save jau kurį laiką gyvenant Alessandro ir Mauro pasauliuose – jų istorijomis.

Pradeda jie dabartyje, klausdami vienas kito, kas yra „Happy Hour“, kaip vyksta spektaklio kūrimo procesas ir pamažu pereina prie trumpų ištraukų, tarsi mozaikos gabalėlių, kurie sudaro spektaklio valandą – valandą jų gyvenimo, kuris vyko jiems to nesuvokiant. Atlikėjai kalba apie 70-uosius metus Italijoje – jie tuomet buvo tik vaikai ir tai, kas vyko suaugusiųjų pasaulyje, atrodo, neturėjo didelės reikšmės. Tačiau visgi – esant čia ir dabar bei žinant tai, kas vyko tuomet, kai tu buvai vaikas ir tiesiog mėgavaisi puikiu itališkos televizijos šou, kažkokiu būdu tave veikia. Gal suvoki, kad viskas, kas vyksta aplinkoje, net ir nejučiomis, kuria tave tokį, koks esi dabar? O gal pagalvoji, kad būtent tuomet, kai nesupratai, ir buvo tavoji laimės valanda?

Ne veltui A. Bernardeschi ir M. Paccagnella renkasi lengvą, humoristinę formą – ji ne vien padeda priartėti prie žiūrovo, bet ir dar kartą primena – kartais juokiesi, kai nesupranti, kartais – kai nenori suprasti. Kartais į visas puses „tyškantys“ rožių žiedlapiai simbolizuoja perdėtą hipišką meilę pasauliui, o kartais – tiesiog kraują.

Pakeliavus Alessandro Bernardeschi ir Mauro Paccagnella istorijomis, vėl grįžtama į dabartį – čia ir dabar. Kai viską, per ką keliavai, sukaupi tarsi bagažą. O tuomet norisi sustoti, įkvėpti ir –

išgerti alaus.

Tik sustoti ne taip paprasta – kas užims sceną? Kaip ir gyvenime – jaunimas. Veiksme, judėjime, momente be refleksijos. Jų laimingoje valandoje? Ar visgi laiminga valanda būtent ta, kai gali sustoti, pamatyti ir suprasti?

Šokis visuomet žavi kūnu – jo sugebėjimais, galimybe stebėti tai, ko kasdien nepastebi, – kvėpavimu, raumens susitraukimu ar žvilgsniu kaip judesiu. Tai niekada nebus nuobodu, tai visuomet kels klausimų, tai neatsiejama nuo kiekvieno iš mūsų. Tačiau tai, kas žavi šių atlikėjų kūnuose – natūralūs impulsai, pajausti ir nušlifuoti ne fiziškumu, o turiniu. Tuo, kas svarbu. Tuo, kas sudaro pilną buvimą čia ir dabar.

Foto: Dmitrijus Matvejevas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *