Naujasis Baltijos Šokis’17 sekmadienis: maudynės šampano pursluose (2 spektaklių mini apžvalgos)

Na, ir sekmadienį buvo pamatyti du šokio spektakliai. Vienas kaimynų lenkų, kitas ekspresyviųjų portugalų – du visiškai skirtingo temperamento poliai. Ir, na, nieko nuostabaus, kad abu totaliai kitoniški – tiek savo atlikimu, tiek pobūdžiu, tiek, galų gale, stilistika, bei žinoma, nuotaika. Nors juose ir buvo galima aptikti bendrą humoro gaidelę, tačiau išpildymu ir šiaip įspūdžiu vienas buvo kur kas ryškesnis, bei apskritai, buvo vienas geriausių šokio spektaklių kokius tik man yra tekę regėti.

Lenkų Edytos Kozak ir Rolando Rowińskio spektaklis „Šoku jums ilgiau nei vieną minutę“, kuris 2009 m. šokio kritikų buvo pripažintas geriausiu pasirodymu, buvo labiau vienos šokėjos solo reveransas. Šokio užduota gaida buvo ta, jei paprastai jį nupasakoti, apie tai ką jaučia ir kokius išgyvenimus patiria kiekvienas artistas atėjęs į atranką pas režisierių. Visą spektaklį lenkiškai kalbėjęs „režisierius už kadro“, davė E. Kozak nurodymus kaip ką jai atlikti, į kokį vaidmenį įsikūnyti, bei ką pavaizduoti.

Spektaklis susidūrė, man pasirodė, su techniniais nesklandumais, mat momentais dingdavo titrai ir visiškai nebuvo aišku ką „atlikėja“ ir „režisierius“ kalba tarpusavyje. Gi smagiausia pasirodymo dalis buvo ta, jog buvo pajungti į jį eiliniai žiūrovai – Edyta Kozak ne vieną atėjusįjį ištraukdavo iš komforto zonos į, ko gero, ne pačią jaukiausią prožektorių šviesą ir liepdavo aniems ką nors padaryti, žinoma, ir pasimaivyti. Gi, kas geriausia, buvo tokių, kurie labai smagiai su užduotimi susidorojo, pašokinėjo ir šiaip pasilinksmino!

O visą savaitgalį vainikavo, ponios ir ponai, pakartosiu posakį iš praeito savo atsiliepimo – „tai ko mes dar nesame matę…“ Aš jums sakau! Kas nebuvo ir nematė – praleido visišką joygazminį nokautą! Neįsivaizduojamas išpildymas, neapibūdinamas atlikimas, nesuvokiamas šokio sinchroniškumas, o humoro pajauta – kaip tame prieštaringame posakyje – virš visko. Plius po viso to intensyvaus judesio ta lyriškai sugiedota baladė įstabiu vokalu… Girdėjau alpstančias mergaites, po spektaklio tarpusavyje besikalbančias, kad „kaip dar šalia visko jis taip sugebėjo sudainuoti!?”

Taigi, kalbu aš apie portugalų „Jonas & Lander“ spektaklį „Adorabilis“. Nelabai žinau, tiesą sakant, kokia buvo spektaklio mintis ar idėja, kas, žinoma, yra labai paradoksalu, kai kalbi apie „geriausią iš geriausių“. Bet tai tik dar labiau sustiprina pasirodymą, jo išskirtinumą, originalumą ir neatkartojamumą.

Ieškojau vertimo žodžiui Adorabilis – neradau. Google‘as man „išmetė“ aštuonkojo nuotrauką. Tad gal viskas apie tai čia buvo, tačiau nežinau ar spektaklio misija buvo atkartoti aštuonkojo judesio / gyvenimo tragizmo „estetiką“… Gal. Manau, esmė buvo ant scenos vyraujanti pašėlusiai nurauta charizma, absoliučiai visų minėtų techninių elementų (šokio, temos, scenografijos) šimta-procentinis išpildymas, bei šiaip sukurta šventės atmosfera, sukelto juoko skardumas, bei tuo pačiu ir lyriškos gaidos palietimas.

Žodžiu, spektaklyje buvo absoliučiai viskas paliesta, net ir Michaelo JacksonoBillie Jean“ video klipo elementas buvo, kuomet šviesa nušvinta parketo kvadratas ant kurio šokėjas keturpėsčias „užstriksi“. O priekinės eilės dar ir šampanu buvo „pavaišintos“, kuomet vienas iš trijų niekadėjų iššovė butelio kamštį ir šventės purslais, su iš juoko leipstančiais pobūvio dalyviais, pasidalino.

Po šou buvo sukelti tokie aplodismentai, kokių nebuvau girdėjęs jau seniai (nebent per Depeche Mode koncertą Stokholme prieš porą savaičių). Gi aš kokius tris kartu suspiegiau chebrantams frazę „soul brothers!!!“ Nes, iš ties, tai buvo tokia smagi ir senai bepatirta atgaiva sielai, kad net dabar jaučiu tą jausmą savo pirštų galiukais, kurie gimdo šį tekstą. Gaila, kad spektaklis nebus kartojamas. Tikrai eičiau dar kartą ir nupirkčiau bilietus savo chebrai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *