Naujasis Radiohead „A Moon Shaped Pool“: be revoliucijų apie meilę

Naujojo svajingųjų britų rockerių (ir pankų) „Radiohead“ albumo reikėjo laukti 5 metus. Labai įdomi buvo vieša komunikacija. Na, ir šiaip patys Radiohead yra įdomūs. Ne per-seniausiai Thomas Yorke’as pareiškė, kad Youtube yra baisiau už Hitlerio nacius. Nors RH kūryba Youtube’as – užgrūstas. Jie išsitrynė save iš visų socialkių ir ne tradiciškai pirmadienį ar penktadienį, o sekmadienio vakarą paleido “A Moon Shaped Pool” albumą į internetą. Fizinę laikmeną iš britų bus galima gauti tik Birželio 17-tą – kuomet albumas bus, ko gero, senai atsibodęs (ar tiesiog nuklausytas).

O ir tai, kad vinilas yra dvigubas – nesukelia žavesio. Dvi dainos vienoj pusėj, trys dainos kitoj. Nemanau, kad darbas su petelne kepant miltinius (ar bulvinius) blynus yra pats įdomiausias procesas? Visgi, bent aš, ne veltui perku tik viengubas plokšteles (tai būna dažniausiai seni įrašai), išskyrus itin retus naujus atvejus (kaip bus su Depeche Mode netolimoje ateityje). Tad vinilą pirks, ko gero, tik hardcore fanai ir, kas be ko, hipsteriai.

Tačiau grįžkime prie esmės. Kuomet kalbame apie “Radiohead”, tai pirmiausia mes turime omenyje jų du albumus – “OK Computer” ir „Kid-A“. Pirmasis iš jų rockinės eros buvo konceptualiai stipriausias, o antrasis anais 2000-taisiais driokstelėjo metafizine bomba. Atsisakyta gitarų, o pasinerta į jokią kitą nepanašią elektroniką. Naująją erą tęsė „Amnesiac“, tada šioks toks sugrįžimas prie gitarų diske „Hail to The Thief“, 2007-tųjų „In Rainbows“ – vėl elektronika ir po gana silpnojo „The King Of Limbs“ mes galiausiai turime… Kažką įdomaus?

Ir taip, ir ne. Dar vienos revoliucijos, kaip su „Kid A“ jūs tikrai neišgirsite. Bet albumas yra perfekcionistiškas iki velniškų detalyčių. Ir jame yra visko – ir gitarų (tiek akustinių, tiek elektriniais pasažais skrajojančių), ir nemažai pianino, ir „Burn The Witch“ girdėtos orkestruotės partijų (kurios buvo įrašytos su Londono Simfoniniu Orkestru) ir kas be ko svajingos elektronikos. Kadangi pažvelgus į Thomą Yorke‘ą susidaro įspūdis žmogaus, kuris yra pastoviai nedamiegojęs, tai kaip ir po-Kid-A eros albumuose – naujojoje plokštelėje vyrauja pasąmoninio nerimo pajauta.

Beklausant „A Moon Shaped Pool“ gali jaustis įvairiai. Tokiam saulėtam orui jis tikrai netinka, nes yra velniškai melancholiškas, intraveniškas, žinoma ir gūdus. Jo beklausant gali ir užsidepresuoti, bet Yorke‘as to, manau, nesiekia. Bent jau pasigilinus į dainų tekstus. Tarkim „True Love Waits“, kuri buvo sukurta dar 1994-tais metais, dainuojama apie nelaimingą meilę. Kada netekti antrosios pusės yra taip pat skaudu, kaip ir ją palikti. Tad kaip ir dauguma Gerosios Valios menininkų – Thomas savo, iš pirmo žvilgsnio, depresova kūryba, bando žmogų paguosti, sušildyti, užjausti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *