Buvau pirmame Devilstone 2009 metais, kada koncertavo Sepultura. Tada po metų, su tuometine sielos sese, irgi turėjome vykti, kai buvo Mayhem, tačiau tuo metu kepino tokia pragariška ir nepakeliamai karšta saulė, jog suspendavome šią idėją ir tiesiog likome namuose išsidrėbę ant lovos. Kol, galop, Velnio Akmuo 2019.

Į Anykščius atvykstame autobusu stipriai po pietų, penktadienį, tad labai mano norėtas suklausyti Shishi merginas, bei jazzmenus Sheep Got Waxed, deja, palikome kitiems. Nuo stoties nutariame kulniuoti pėstute palei Šventąją, nes kaip kolegai pasakau, „ten bus praėjimas, turėtų mus praleisti iki press-tento“. Tačiau pasiekę tašką, išgirstame mandagų „ne“ – reikia eiti per viršų.

Ką gi, pamanau – jokių problemų, čia pakilti kalnu iki suolų, kur paprastai būna vartai – spaiglių darbas. Tad klampsnojame šabakštynais palei tvorą, kolegai rodau suolus Dainuvos slėnio, kur sėdi melomanai ir sakau, „jau tuoj, beveik atėjom“. Aha, ir akurat, nieko panašaus! Užlipame, o tvora, kaip nesibaigia, taip nesibaigia!

Einu, kratau galvą, vartau akis nuo apšalimo, kaip viskas Velnio Akmenyje išaugę, sumasyvėję ir šiaip gigabaitai vietoje kilobaitų tokie, jog mano sena vaizduškė jau pradeda neišnešti to viso grožio. O mes dar kol kas tik palei tvorą. Ir plius, dar vietoje pranašauto lietaus, saulė maloniai tvieskia. Gi ilgo kelio soundtrackas, be to – Autism gyvas išstojimas. Žodžiu, kulverstis kvadratu, kaip suprasti galėjote.

Faršas buvo tie pirmieji suklausyti. Aha, vakarų scena ir kalbant apie scenas, nebūta nei karto tik Lizdo steidže, nes tiesiog seniai nebeaktualūs man DJniai dalykai ir šokiai pagal juos. Bei šiaip – geras poilsis – reikalas šventas. Kur labiausiai patiko? Vienareikšmiško atsakymo nėra, o ir, manau, negali būti.

Labiau, reiktų konstatuoti tą dalyką, kad kai scenos trys, o dabar, kai žiūriu kitų fotografų nuotraukas ir matau, kokie stebuklai, deja, ar per žioplumą, ar dėl to, kad nebuvo susipažinta su programa iš anksto, buvo praleisti – belieka tik keikti, žinoma, šėtoną (taip jį, nes šėtonas nori tau blogo, o Dievas – atvirkščiai – linki gero).

Itin patiko programos lankstinuko aiškumas – nurodyti muzikos stiliai, duodavo konkrečias nuorodas susiformuoti savo apytikslius maršrutus. O savaime suprantamas grupės kilmės nurodymas – dar vieną orientyrą. Ir kai bevarinėjant zigzagus man su foto aparatu prie akies, iš kolegos išgirdau, „varom paklausyti į rytus tų japonų?“ – dar pamatęs prie grupės prirašytus psycho ir kraut – bėgte ten.

Tad dabar apie festivalio favoritus – lai jie būna trys (kaip Šventoji Trejybė).

Kikakagu Moyo yra būtent tie patys pačiausi. Sekančią dieną net jų vinilą nusipirkau (oi, kaip šiuo suvenyru iš festivalio dabar džiaugiuosi). Šioje grupėje pamačiau ir išgirdau visus mane masinančius dalykus. Pradedant nerealia scenine išvaizda, kiekvieno iš atlikėjų charizma; baigiant muzika, jos profesionaliu atlikimu ir, žinoma, vokalas – smagiai infantilus, plius ne kokia anglų, o japonų kalba. O dar sitaras! Pasaka, ne deimantai, šie visi iš išvaizdos atrodantys it kokių Merzbow kolektyvas.

Antrieji favoritai – duetas iš Rusijos IC3PEAK. Barbablu scena ir finale – netikėtai, koks kietas atradimas! Tamsu, be kompromisų ir pasicackinimų, su patampymais ir nunešimais. Duetas puikiai ne vien muzikaliai, bet ir artistiškai žiūrėjosi. O solistės Anastasijos Kreslinos falcetinį vokalą galima pakrikštyti naujuoju žmogumi-sirena. Titulą jai šį perimant, iš į pensiją po truputį einančio, tokios heavy metal grupės Iron Maiden vokalisto, Bruce‘o Dickinsono.

Treti – kaip gi, kitaip gi, jei ne black metalo monstrai iš Švedijos Watain. Juos, kaip ir jau aprašytus japonus – labiausiai apfotkinau. Koks tai buvo šou! Smagiausia yra tai, kad šių skandinavų aš iki tol nei karto nebuvau klausęs, net kai prieš 15 metų buvau metalistu. Tačiau gerai, kad Tomas, vienas iš festivalio organizatorių, apšvietė, kad jų praleisti nevalia, nes bus ugnys, pirotechnika ir pan. Ta prasme, masyvi muzikos ir trotilo sintezė.

Na, čia net tingiu ir epitetus ar deminutyvus klijuoti jiems. Te pasakysiu, kad taip užvilko mane ta, minėta sintezė, pagardinta nemenku alkoholio kiekiu, jog net prasibroviau iki moshpito ir pastumdžiau ten savo sąnarius. Nors, vienok, keistas tas nūdienos moshpitas – mano laikais to stumdymosi buvo daugiau, nei bėgimo rateliu. Bet, kita vertus, sportas – sveikata, tad būk jaunuoli sveikas – visada.

Kaip galėjote susidaryti įspūdi, kiekviena scena turėjo po savo juodąjį perlą. Ir absoliučiai visur, kada tik užklysdavai, nebuvo taip, kad nuobodžiautum. Net jei ir būdavo, kad muzika ne itin kažkuo kabinanti, tai tada akį traukdavo atlikėjų sceninis įsiūtis, atsidavimas žiūrovui, jausmų liejimas. Galų gale charizma, išvaizda ar, tiesiog, žavumas.

Na, gerai, buvo keletas silpnų pasirodymų, bet juos praleisdamas, apie kitus labesnius – štai, žemiau, plačiau.

Danai Narcosatanicos kalė aštriai, tiek kalbant apie gitarų rifus, tiek apie orą pjaustantį saksofoną, tiek apie masyvius mušamuosius. Nors sceniniam įvaizdžiui jie, matėsi, neskiria didesnio dėmesio, tačiau muzika ėmė, kaip sakoma, velniui už rago. Olandų GOLD post-rockas buvo lengvas, melodingas bei tamsių pustonių, o vokalistė – artistiška, be abejo ir gracinga. Būtent ši dermė ir suveikė labai teigiamai juos tiek klausant, tiek stebint.

Na, Carach Angren, manau, nei vieno, nei prie scenos ar toliau ant suolų sėdinčių abejingais, turbūt, nepaliko. Va čia tai pasirodymas! Toks teatralizuotas, kad akims ir fotoaparatui buvo sočiai veiklos.  O italai Messa suveikė kaip meditacija ausims. Doom metal juodoji energetika maišyta su dark jazz mistikos minoru, įvilko pavakario atmosferą į palaipsniui vis tamsėjantį rūbą.

Gi Faršas – trumpas, aštrus, ekspresyvus, efektyvus ir, žinoma, rockenrolinis pasirodymas (visai kaip mūsų chebros firminis šotas – degtinė su juodais pipirais, tabasco ir laimu). Dar vieni lietuvaičiai Phenetrix buvo tie, pas kuriuos vyravo minėtas tiek sceninis įsiūtis, tiek jaunatviška charizma, tiek žavumas ir smagi tarpusavio komunikacija. Jų gyvą pasirodymą mačiau antrą kartą ir nepabėgau ankščiau laiko.

Kas svarbiausia, t.y. Muzika – aptarta, tad stveriam dabar kitus dalykus. Kaip, pavyzdžiui, festivalio atmosferą (jaunimas šiam žodžiui dar turi terminą „vaibas”). Galiu pasakyti, kad su šiokiu tokiu nerimu vykau į renginį dėl to. Mat atrodė, kad feste bus daug, taip vadinamo, elito ar šiaip, kaip sakoma, energetinių vampyrų, šalia kurių kuklusis aš, nesijaučiu saugiai, negaliu būti savimi ir pan. kompleksų rinkinys, žinote. Ale, kur tau!

Jei verstume žinomą anglišką sentenciją į Lietuvių kalbą, tai apie atmosferą Devilstono galima išsireikšti paprastai – meilė tiesiog tvyrojo ore. Masė, tiesiog galybė pažįstamų, seniai nematytų bičiulių ar, tiesiog, norėtų sutikti FB draugų gyvai. Oi, kaip buvo smagu dėl to, pasilabinti, persimesti keltu žodžių ar tiesiog pasiglėbesčiuoti.

Maistas ir gėrimai yra antras aprašymo reikalaujantis punktas. Na, apie komercinį alų turiu atskirą nuomonę, tačiau, vienok, Wolfas Engelman man yra vienas tų geresnių komercinių bravorų, mat tiek IPA, tiek Blonde‘as, tiek Lagerio variacijos yra pakankamai valgomos. Dar, tiesa, buvo gyvo sidro, kuris tekėjo iš ties glotniai.

Gi kalbant apie maistą, te galiu paminėti vieną ir esminį jo faktorių – vegetariška picerija Casa la Familia – pati gardžiausia pica ne tik Sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje! Tad vos pamatęs juos – klausimų kur vakarieniauti nebekilo.

Bei dar buvo pratestuota azijietiška virtuvė, kur man padarė vegetarinį woką. Tiesa, įdėjo į lėkštę marinuotą kiaušinį, kas man yra nevalgoma, bet argi lengvai kauštelėjęs paprieštarausi alkiui ir skanumui?

Apibendrintai galima parašyti paprastai – festivalį Velnio Akmuo vertinu 11 balų iš 10-ties. Pranokti bet kokie lūkesčiai, nuneigtos išankstinės nuostatos, malonūs siurprizai užklupo dar neįėjus į teritoriją, viskas buvo aukštumoje, o prie kažko kabinėtis ne tai, kad noro neturiu, bet ir nėra, kaip ir, prie ko.

Kiek neramu tik dėl vieno, kad, ko gero, tai buvo geriausias Devilstone‘as iki šiol, bet tikėkimės, kad jei ne pakelti, tai išlaikyti kertelę organizatoriai sugebės ir ateityje.

Ačiū labai, labai, labai.