Nick Cave and The Bad Seeds Nottinghame: iš vis neplojau, nes klausiau išsižiojęs

Nors balansuoju ties bankroto riba, tačiau toks dalykas kaip Nick Cave & The Bad Seeds koncertas mano prioritetuose buvo tiesiog būtinas šiemet. Kad ir per kraujus. Nors ir mačiau gyvai Nicką du kartus, tačiau po tiesiog monumentalaus „The Skeleton Tree“ albumo (kuris man yra bene geriausias Nick Cave & The Bad Seeds darbas), tiesiog neturėjau teisės niekur trauktis. Ar ne be reikalo skridau į Notinghemą per Londoną ir t.t.? Skaitykite įspūdžius štai žemiau.

Nesakysiu koks koncertas man yra kol kas pačiausias metų, tačiau bebūnant Nick Cave & The Bad Seeds šou, nuolat apimdavo jausmas, kad… Visokiems U2, Depeche Mode, maestro Brianui Wilsonui ar juolabiau Radiohead iki Nick Cave su Sėklomis yra eiti toli tiek pat, kiek man pėstute nuo Telšių iki Kinijos Sienos.

Notinghemas, beje, yra tiesiog nuostabus ir pasakiškai gražus miestas – tai tokio Robino Hudo legendos gimtinė (nėra ką lyginti su nejaukiuoju Londono Megapoliu). Atvykau į jį apie 4-tą ir nesinaudodamas viešuoju transportu iki hostelio, o po jo iki Motorpoint Arenos nukulniavau per pora gerų valandų. Arenoje mane pribloškė publika. KOKIE charizmatiški žmonės rinkosi į vyksmą! Amžiaus amplitudė buvo įvairi, tačiau cinkelis, stilius, šarmas jų… Beveik dvi valandos belaukiant koncerto pradžios pralėkė pagal posakį „čia ir dabar“ – nei kiek nenuobodžiavau, o rijau akimis kiekvieną personažą(-ę), true stileivą ar gražuolę akimis.

Kokia pradžia! „Anthrocene“, „Jesus Alone“ ir „Magneto“ – trys hipnotizuojantys „The Skeleton Tree“ šedevrai davė startą juodosios magijos šou. Kai yra Feisbukas, jame pastoviai būna rinkimai ar polls‘ai, kuriuose renkami geriausi visų laikų grupių frontmenai ir pan. Tai Merkuris, tai Plantas, tai Dickinsonas, tai Gahanas, tai dar kas. Velniop juos visus, žinokit. Tai ką Motorpoint Arenoje, Notingheme tą vakarą išdarinėjo Nickas Cave‘as buvo, atsiprašau už išsireiškimą – paprastais žodžiais neaprašoma.

Toks betarpiškas bendravimas su publika mano dar nebuvo regėtas. Nickas kone visą koncertą tik tą ir veikė kaip flirtavo, infiltravosi, absorbavo ir atiduodavo savo energiją tonomis ar kubiniais metrais Arenoje susirinkusiems fanams ir melomanams. Jis sugriebdavo tuzinais ištiestas rankas, bei užmegzdamas akių ar energetinį kontaktą su teisingu fanu ir, velniop, tikrai nesakysiu, jog dainavo jai (ar jam) meilės dainą. Tai buvo kur kas daugiau, įtaigiau, ko gero iš serijos – ko tas fanas(-ė) dar nėra patyręs(-usi).

Mano sėdima vieta buvo visai greta baro, kuriame nuolat buvo šurmuliuojama, plepama ir pan., tačiau ar jūs manote, kad tai nors kiek blaškė dėmesį ar, galų gale, bent kiek erzino? Pamirškite tai, kaip kad aš buvau pamiršęs aplinkinį pasaulį. Aš net ploti buvau užmiršęs, nes rankos buvo užimtos tuo, kaip pastoviai surinkinėti atsidariusį apatinį žandikaulį nuo žemės. Maksimali koncentracija, dėmesio prikaustymas, energetinė kapituliacija aplinkai – taip buvo stebimas tas dvi valandas trukęs juodosios romantikos ir magijos šou.

Pabaigoje koncerto, Nickas Cave‘as dar ir sugalvojo pasivaikščioti po areną. Geriausia, kad jis buvo toks naglas, kad nėjo per takus ar laiptus, o lipo per kėdžių atlošus ir, žinoma, melonamų galvas. Ten it koks mūšio nugalėtojas, įspūdingo stoto poza dainuodavo aplink jį sėdintiems, apšalusiems ir, kiek pasimetusiems, nuo tokio netikėto jų įtraukimo į hepeningą. Galop viskas baigėsi tuo, jog jis sukvietė apie 100 ar visus 200 fanų ant scenos. Geriausia buvo kai vieną iš tų fanių jis iškvietė šokti, toji gi filmavo vyksmą, o Nickas pakeisdamas dainos žodžius taikliai pasityčiojo iš jos „tu šoki su manim ar su telefonu?“

Taip, kone visas sugrotas „The Skeleton Tree“, bei tokie kultiniai gabalai kaip „Tupelo“, „Red Right Hand“, „Jubilee Street“, „The Mercy Seat“, „Into My Arms“, „Stagger Lee“ bei kaip gi be „The Weeping Song“, o dvi valandas trukusį seansą uždarė „Push The Sky Away“.

Ar ko trūko? Jūs turbūt juokaujate, jei norite manęs to paklausti. Koncertas buvo toks, kuriame buvo paliesti absoliučiai visi tobulo pasirodymo aspektai: įspūdingai sugrotos naujausios dainos, kartu su visomis esminėmis klasikomis; šviesos, vaizdo efektai ir garsas buvo beveik idealiai tobuli; atsidavimas publikai iš ant scenose grojusių ir dainavusių veikėjų buvo 110%. O daugiau kaip ir nėra ką be pridėti. Beveik metų koncertas.

Ieškokite bilietų į Varšuvą, nors koncertas ir sold-out. Arba varykit į Prahą – ten bilietų dar yra. NES BŪTINA!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *