Night Of The Living Doom IV: sekmadieninė šventė juodvarniams

Sekmadienis yra gerai ir tą gėrį žmonės pažymi vis savaip. Kas keliasi ankstyvą rytą ir žygiuoja į bažnyčią, kas keliasi dar anksčiau ir lekia į žvejybą, kas ravi savo išpuoselėtame sodelyje, kas traukia pas močiutę kirsti traškaus šventinio kugelio, o kas drybso prie ežerų  ir skambant šansonui užsigeria laikraštin įvyniotą silkutę. Žodžiu, vis kokie tai žavūs ritualai „kaip kam pritinka“. Štai, pavyzdžiui, mums žinoma komanda „Nekrokatarsis“, sviete pagarsėję kaip „Armageddon Descends“ festivalių kaltininkai, paskutinį sekmadienį šventė koncertu „Night of the living doom“.

„Night of the living doom“ tai toks ilgą laiką stabilumu negalėjęs pasižymėti renginių ciklas, kuris iki šiol labiausiai koncentravosi, kaip galima spręsti iš pavadinimo, į doom metalą. Iki mūsų dienų šia vėliava buvo pasidabinę „net“ 3 koncertai, iš kurių pirmasis griaudėjo dar gūdžiais 2008 m. Kada ir kur siautė antrasis renginys, deja, jau pamiršau, ir net su gūglės pagalba neatkapstau (kas žinot, pasidalinkit). Visgi esmė tame, kad apie kokį tai tęstinumą galime kalbėti tik nuo praeitų metų, kai prie organizacinių vadžių buvo prileisti „Nekrokatarsis“. Kaip matot, skaitytojai, šventė neeilinė, tad reikia atsilankyt.

11288948_826266447459576_5485679918806884502_o

O Kultūrnamis delegavo ne ką kitą, o mane. Bet štai šokių tokių ritualų šventadienį, pasirodo, turiu ir aš. Sekmadieniai  yra pirmoji mano savaitgalio diena, kurios popietę visada stengiuos pažymėti kamuolio gainiojimu futbolo aikštelėje. Tad taip, jus atspėjote, į koncertą atlekiu vėluodamas ir tiesiai iš aikštelės.

Prie „Kablio“ sūkuriuoja juodų žmogystų masė, rūksta šviežiai susuktų papirosų dūmai – spėju, bus tik ką po pasirodymo. Čia pat sutiktas kolega šį spėjimą ir patvirtina, – ką tik baigė groti pirmoji grupė, –  ir  aš atsidustu iš palengvėjimo. Matot, renginį atidarę ir ką tik groti baigę šveicarai Forlet Sires nėra iš tų kolektyvų, kuriuos praleidus rautumeis plaukus. Vien iš įrašų sprendžiant, o kai dar čia pat antrina kolegos, ramiai pridėjęs ranką prie širdies sakau – baisaus čia daikto.

Einam „Kablyn“. Matyti, kaip scenoje savo pasirodymui besiruošia antroji vakaro grupė Nyksta. Visgi, anksti kėlęs, vėlai ir gulsi. Kol grupė tvarkosi su technika ir yra užsiėmusi įgarsinimo ritualu, patsai spėju sukramsnoti vietinį sumuštinį, atsistebėti žmonių stoiškumu (vyriokas pradingusios barmenės, tad ir alaus, šaltu veidu išlaukia visas 8 minutes), atsidžiaugti vaizdeliu, kai į nuo scenos atklystančių soundčeko garsų salves kavinės darbuotojos atsako taktika „muzonas up to 11“ ir, galiausiai, pats sau su savo rūpesčiais padūmoti.

11162063_826266490792905_6580029500651423841_o

Bet laukti verta, nes tai reta proga gyvai išvysti, mano kukliu manymu, geriausią Lietuvos metalo grupę. Sakau jums nuoširdžiai, mieli skaitytojai, būtent Nyksta, o ne svečiai iš užsienio, man yra vakaro headlaineriai.

Supažindinant naują skaitytoją su šia grupe leisiu sau pasikartoti, „kad jų grojamas pilkų sovietinių betono džiunglių paveiktas modernus atmosferinis blekas puikiai perteikia kelionės saulėgrąžų lukštais prišnerkštu, šalčiu alsuojančiu autobusu nuotaiką – Ukmergės gatvėje piko metas, šlapiame asfalte atsispindi šleikšti geltono atspalvio apšvietimo lempų šviesa, ankstyvo ryto šešėliuose skęsta sustingę Šeškinės ir Fabijoniškių monolitai, o viešojo transporto keleiviai tuščiais žvilgsniais kontempliuoja savo nykią ir beprasmišką vegetaciją.“

Kas grupei pradėjus savo pasirodymą krenta į akis, tai pasikeitusi, lyginant su tuo, ką regėjau paskutinį kartą, scenografija.  Scenoje vienintelis apšviestas asmuo yra sava corpsepainto variacija pasidabinęs ir gitarą ant peties pasikabinęs vokalistas. Kiti grupės nariai skendi šešėliuose. Antra, tai ausys pagauna negirdėtus muzikinius vingrius. Grupė sugrojo, berods, ir porą naujų kūrinių. Ir kaip?  Tarsi mažiau atmosferos ir peizažų, bet daugiau vidinės ugnies, aistros ir pykčio.

11155181_826267177459503_1737025830173567152_o

O apskritai, ką čia ir bekalbėt – viso Nyksta pasirodymo metu nugara bėga pagaugai. Žiauriai gerai, tik niekšiškai trumpai.

Ant kiek gerai gali įvertinti palygindamas su trečiąja vakaro grupe, toli gražu ne scenos naujokais, Forgotten Tomb. Stebi šių italų pasirodymą ir jauti, kad svetelių kūrybai trūksta to pajautimo ir gylio, kuriuos tik ką, šioje salėje, jutai.

Aišku, tenka pripažinti, kad aš stokoju bet kokio santykio su šiais sveteliais. Težinau, kad yra tokia grupė pavadinimu Forgotten Tomb, kaip lygiai žinau, kad yra tokie Slayer, bet tik tiek – nei kada rimtai neklausęs, nei ką. Matyt, dėl to stebint pasirodymą ir stokoju entuziazmo, o į pabaigą pradeda darytis nuobodu. Ale  koncertan susirinkusiai liaudžiai, matau, esti labai smagu. Galiausiai sugrojamas paskutinis gabalas, tačiau įsidūkusi publika nė neketina šitaip lengvai pasiduoti ir išsireikalauja biso. Forgotten Tomb mielai sutinka ir pačirškina geriausiais senobinio doomo pipirais pagardintos mėsytės – iškart smagiau!

Tokios tai būtų pavasarinės godos ir pamąstymai iš „Night of the living doom“. Buvo labai smagu. Veiksmas neprailgo (atvirkščiai, koncertas baigėsi net anksčiau laiko), buvo ką veikt, ką pamatyti ir ko pasiklausyti, o ir širdis savotiškai pasidžiaugė, kad lietuvaičiai net italus nupūtė. O šiaip beliekia tarti padėkos žodį  organizatoriams „Nekrokatarsiui“ ir LDMB bei palinkėti, kad „Night of the living doom“ tvirtai įleistų šaknis į juodvarnių kalendorių ir taptų tikra tradicija. Ai, ir daugiau tokių sekmadieninių koncertų.

Iki kitų susirašymų.

Nuotraukos: Adelmoed Photography

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *