Panemunė iš arti: susipynę istorijos verpetai atsispindintys kerinčiuose gamtiniuose landšaftuose (2/2 dalis)

I dalis

Apžiūrėję Belvedarį sėdam mašinon ir lekiam toliau. Sekantis kelionės Panemune sustojimo taškas – dantytojo karpio miestas, kryžiuočių ir lietuvių kovų liudininkė, garsioji Veliuona. Būtent vienoje iš tokių kovų su Vokiečių ordino riteriais buvo sužeistas ir toje pačioje Veliuonoje paskutinį kvapą išleido didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Ar bent taip teigia senieji metraščiai.  Žodžiu, galite suprasti, kadais vietos svarbos būta neeilinės.

Miesto teritorijoj stūkso 3 piliakalniai, vienas iš jų užvadintas ir paties kunigaikščio kapo kalnu, o jų papėdėje ir ant Nemuno kranto stovi senobinis, dar laivybos Nemuno upe laikus menantis grūdų sandėlis. Pasivaikščioję įtvirtinimais ir apžiūrėję vietos bažnyčia nusprendžiam užeiti  miestelio karčiamon – jau brandi popietė, o mūsų ekipažas dar nė kąsnio burnoj neturėjęs. Kiaulienos karbonadas nesvietiškai sotus ir tiesiog absurdiškai pigus. Gerklas nuplovę gira ir alumi dar spėjam apžiūrėti vietos žydų kapinaites, – jų vietoje, kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, tiesiog plyti pieva, – ir šaunam tolyn į Raudonę.

Leisiu sau skaitytojui priminti, kad aprašomas veiksmas vyksta paskutinį liepos sekmadienį, o nuo seno ši data krikščioniškam kalendoriuje pažymėta kaip Oninės. Būdamas laisvamanis jaunimas tokiom kategorijom nei mąstom, nei galvojam, tad įsivaizduokit mūsų nustebimą, kai Raudonėje užsiraunam ant didžiausios krašte Oninių šventės – galima iš arbaleto pašaudyt, – pataikysi į taikinį, gausi karieta pasivažinėt, o pataikius sąlygos keičiasi ir jau reik kliudyt dešimkę, – sukirst vietinį kugelį, sudalyvaut loterijoj be pralaimėjimų (kolega laimi pliušinį triušį) ir, žinoma, į Raudonės pilies bokštą užsikart. Bokšte eksponuojama vietinio dailininko darbų parodą. Didžiausią įspūdį palieka paveikslas vaizduojantis latrą su rašalo buteliu.

Besimalant po šventės teritoriją netikėtai sutinku ir giminaičių. Pasisveikinam ir, kaip priimta tokiu atveju, pasijuokiam „kokia maža ta Lietuva / pasaulis“. Išgirstam pasiūlymą pernakvot netoliese esančioje giminių sodyboje, ale mandagiai, teisindamiesi noru pamiegot po žvaigždėmis prie tėvulio Nemuno, atsisakom, atsibučiuojam ir išvažiuojam.

Vos įsėdus mašinon ir pajudėjus Vytėnų, kur stovi Panemunės pilis, link prakiūra debesys. Dangus maišosi su žeme, o kelyje matomumas tiek dėl rasojančio lango, tiek dėl prieš akys stojusios vandens sienos tampa lygus nuliui. Ryžtingos sraigės greičiu per purslus braunamės tolyn, visgi diena vakarop ir nenorom prisimeni giminaičių pasiūlymą. Susižvalgau su kelionės kompanionais, drąsiai apsuku mašiną ir palydimi palengvėjimo atodūsio grįžtam atgal į Raudonę. Ką dar galima pasakyti? Sodybėlė tiesiog klasiška atšvęsti pliušinio triušio juodąsias primicijas, o palapinės lieka neišpakuotos.

Kitos dienos keliamas tikslas yra nusigauti iki Panemunės (ta, kur anapus Nemuno matyt Tilžė), o iki ten nuo Raudonės rubiežiaus kelelis tolimas, yra kur akis paganyti. Pirmoji stotelė Vytėnų miestelis ir so called Panemunės pilis. Kadais buvusi visai apleista, nuo praeito amžiaus pabaigos pilis priklauso Vilniaus dailes akademijai ir neseniai buvo renovuota. Po šios procedūros pilis tiesiog švytėt švyti goto širdžiai miela didybe. Goto širdžiai, nes atkūrus originalią pilies apdailą, pastatas pasipuošė niekur man nematytu juodu tinku.

Deja pirmadienį pilis uždaryta, tad ilgai netrukę kiek pasimalam ir varom toliau. Visgi Jurbarko nepasiekus dar kartą sustojam. Miestelis vadinasi Šiline, o mano dėmesį patraukia šalimais Rojaus kelio stūksantis gremėzdiškas medinis pastatas. Draugams sakau „palaukit“ ir bandau užeit vidun, ale durys uždarytos. Neilgai trukus prisistato ir vietinis budruolis – matyt iš tolo patraukiau jo akį savo žaliomis adidas kelnėmis ir iš tolo švytinčiomis palockėmis. Pakalbam ir paaiškėja pastato esant senos sėlininkų karčiamos, o dabar joje įsikūrusi Panemunės regioninio parko direkcija.

Manim susidomėjęs budruolis pasirodo esąs patsai parko direkcijos direktorius Aidas Mozūraitis, kuris paaiškina, kad pastate taip pat įsikūręs krašto muziejus ir kukliai pasiteirauja ar nenorėtumėm jo aplankyti. Sakom, kad laikas kiek spaudžia, bet mielai pasižvalgytumėme. Ir, Jėbus mato, tai buvo vienas geriausių sprendimų per visą kelionę.

Muziejaus esą tiesiog superinio su uber modernia bei interaktyvia ekspozicija skirta Nemuno kraštui, jo žmonėms ir tradiciniam jų gyvenimo būdui: gali pasiplaukioti valtimi, prastriksėti sėliu, pačiupinėti įvairiausius laivybai būdingus agregatus, susipažinti su vietine fauna ir t.t. Svarbiausia, kad Aido pasitaikė esant nuostabiausio gido. Pavyzdžiui, išgirdom, kad Nemunas buvo žinomas dar senovės graikams ir, manoma, pirmą kartą pažymėtas graikų geografų Ptolemėjaus žemėlapyje. Jame upė pavadinta Chronu, kas verstųsi kaip laikas.

Ir štai simboliška, kad prabėgus ne vienam šimtmečiui, po trečiojo Abiejų tautų respublikos padalijimo XVIII a. pab., šis dar senovės graikų laikais upei duotas pavadinimas įgijo tiesioginę prasmę. Matot, trečią kartą padalijus Respubliką kairysis Nemuno krantas atiteko Prūsijai, o dešinysis Rusijos imperijai. Prūsijos pusėje paliko galioti Grigalijaus kalendorius, o Rusijos valdžia savam įvedė Julijaus kalendorių.

Įsivaizduokit tokį vaizdelį – viename Nemuno krante žmones lanko kalėdojantis kunigas, tvyro Advento ramybė, o kitame kvepia žąsimi ir žmonės jau švenčia Kalėdas. Pas vienus jau naujieji metai, o pas kitus dar senieji. Vieni jau švenčia Velykas, o kiti dar laikosi gavėnios pasniko. O abu krantai gali susišaukti ir susimojuot. Per kelias minutes valtimi perplauki ar ledu pereini Nemuną, o kelionė pasirodo truko beveik dvi savaites – būtent toks skirtumas buvo tarp Julijaus ir Grigalijaus kalendorių. Visiškas absurdas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *