Pedro Almodovaro „Skausmas ir šlovė”: išnarstyti save iki kaulelio

Nors ir nesu Pedro Almodovaro didelis gerbėjas, bet šis režisierius – viena kino ikonų, tad kiekvieną jo naują juostą sužiūriu. Tačiau, pastaruoju metu, jis manęs nedžiugino, mat ne ką iš paskutinių P. Almodovaro kūrinių, šiai dienai, turinio prasme ir prisimenu. Tai pasako apie juostų kokybę – kas neįstringa, vadinasi, ne itin ir sujaudino.

Tačiau štai mes turime naujausią Ispanų kino grando kūrinį „Skausmas ir šlovė“. Ir galima tik konstatuoti, kad kol kas tai yra bene geriausia metų juosta. Kuo ji tokia?

Pirmiausia – tai pusiau autobiografinis filmas, kuris yra toks suasmenintas, jog jį žiūrint, darosi net labai nejauku. Pačia geriausia to žodžio prasme. Juostoje dviem pjūviais – per pagr. veikėjo Salvadoro Mallo (akt. Antonio Banderas), kaip pusamžio kino režisieriaus buitį ir būtį; bei jo vaikystės prizmę – P. Almodovaras tiesiog ima ir žiūrovui ant padėklo, praktiškai, išnarsto save. Iki kaulelio.

Kalbu ne vien tik apie pateikiamas tomografines kūno nuotraukas ar be užuolankų išklojamas skaudžias dvasines problemas. Kalba čia sukasi apie viską, kas yra ne tik autoriui, bet ir kiekvienam žmogui daugiau / mažiau aktualu. Pradedant santykiais su artimaisiais (šiuo atveju labiausiai – tai mama), baigiant pirmosios meilės išbandymo problematika. Įvairių baimių, depresijos ir apatijos per savirealizacijos trūkumą iki, galop, to padarinyje, išvystomos priklausomybės (filme veikėjas įjunka į heroiną).

„Geriausias aktorius yra ne tas, kuris moka verkti, o tas kuris žino, kaip sulaikyti ašaras“ – juostoje ištaria A. Banderaso veikėjas ir taip, maždaug, galima apibūdinti patį pojūtį, stebint šią juostą. Pojūtį, kuris, mano nuomone, itin taikliai nusako ir kiekvieno žmogaus, kaip kovotojo, per įvairiausius likimo išbandymus turinčio nueiti kelią, uždaru egzistenciniu ratu, pavadinimu „gyvenimas“.

Nors, turiu perspėti, kad pirma pusė filmo gali žiūrėtis kiek apatiškai, mat joje P. Almodovaras daugiausiai nupasakoja buities kasdienybę. Taip jis, mano nuomone, ne tiek testuoja žiūrovą, kiek labiau, savo stiliumi, sumaniai įveda į tą, giliamintiškumu emocingą, antrąją filmo dalį, kuri be pirmosios, kaip jos savotiškos refleksijos, tiesiog negalėtų būti pilnavertiškai atskleista.

Antroje filmo pusėje žiūrovas turi galimybę ne tik pajusti ar palyginti savo kažkuo panašias gyvenimiškas įvairias situacijas, likimo gautus išbandymus ar turimus de facto žmones, tokius kaip tėvai. Tačiau, kai juosta yra sukurta su tokiu betarpiškumu ir intymumu, tu tiesiog negali nejausti autoriaus skausmo ar šiaip išlikti sociopatiškai tam abejingas.

Net jei jis yra kitoks nei tu ar jo bėdos tau nėra tokios artimos. Net jei jis myli kitaip; ar tau tavo kai kurie likimo išbandymai ar išgyvenimai atrodo sunkesni. Nepaisant visko, tu vis tiek jauti skausmą ir išgyveni kartu su juo.

Prie viso to, emociškai tampraus tikroviškumo, itin stipriai prisidėjo ir seniai rimtame kino vaidmenyje matytas Antonio Banderasas, kuris savo dramatiškąjį personažą įkūnijo, mano nuomone, tiesiog nenukonkuruojamai. Gi pagr. veikėjo vaikystėje motiną vaidinusi Penelope Cruz, buvo it stiprus ir charizmatiškas juostos šarmas.

„Skausmas ir šlovė“ – tai filmas ne tiesiog apie problemų kamuojamą pusamžį menininką. Juostos metu, ne vienas žiūrovas gaus progą, nejučia, tarsi, įsigyventi į pagr. filmo veikėją, dėl ypač intymiai ir betarpiškai atskleistos jo stiprios gyvenimo istorijos. Ir ją išgyventi savo, tikėtina, gilia bei įtempta emocija.

Vienatvė, savęs ieškojimas visuomenėje, savigrauža ir atleidimas – tai vos kelios analizuojamos temos šiame įstabiame kino kūrinyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *