„Rakija Klezmer Orkestar“ albumo pristatymas ir 6 torto diena klube „Tamsta“

Na, balkaniškais prieskoniais nuspalvintos muzikos fronte, turbūt, yra dvi stovyklos – arba mėgsti arba ne. Aš, žinoma, esu pirmojoje. Kažkada, vos tik pasklidus informacijai, kad į Lietuvą koncertuoti atvyksta Emiras Kusturica ar vienas pagrindinių jo filmų muzikos kūrėjų ir tiesiog genealus kompozitorius Goranas Bregovičius, buvau pirma eilėje prie bilietų. Gi dabar taip toli ieškoti nei nereikia.

Neįtikėtino populiarumo susilaukę Balkanakčiai, kuriuos bent kelis kartus per metus rengia Baltic Balkan, prisikviesdami įvairaus plauko svečių iš viso pasaulio, tarsi užpildė tą nišą, bet ne visai, nes elementariai, trūko gyvo skambesio ir šiek tiek daugiau dūšios. Ir štai prieš gerus metus aš atradau Rakija Klezmer Orkestar.  Tikėtina, kad daugelis jūsų gal net nėra apie tokius girdėję, tad trumpai apie juos.

Prieš 6 metus pradėję nuo balkaniškų melodijų, vėliau chebra rimtai pasinėrė į klezmer muzikos ieškojimus. Ir sakydama ieškojimus, būtent tai ir turiu omenyje. Klezmer – tai dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menanti žydų tradicinė muzika, pagrinde grota vestuvėse, turguose, šokiuose, įvairiuose pasilinksminimuose, dėl savaime suprantamų priežasčių mūsuose beveik išnykusi II pasaulinio karo dėka.

Tad šie vyrukai ne šiaip kažką groja. Jie atlieka gaivinimo operaciją. Kadangi litvakiško klezmerio garso įrašų ar natų beveik neišliko, tad iš visokiausių archyvų, važinėdami po Lietuvos žydų bendruomenes ir visais kitais įmanomais būdais rinkdami informaciją, prisiminimus, melodijas ar jų nuotrupas, pasistengę kuo autentiškiau atkurti ir aranžuoti, Rakija Klezmer Orkestar šiuolaikinę Lietuvą pažindina su tuo, kas kadaise skambėjo miestų ir kaimų gatvėse, smuklėse bei namuose.

Per grupės gyvavimo metus tiek muzikinę kryptį, tiek savo sudėtį nuolat keitę, dabar Rakija Klezmer Orkestar – tai šešių profesionalių muzikantų grupė, grojanti balkanišką, čigonišką muziką ir litvakišką klezmerį, kurios koncertų metu, regis, kilnojasi ne tik kojos, bet ir baro stogas, o aptikus juos kur nors mieste tiesiog jam‘inančius, gali namo grįžti tik paryčiais. Žodžiu, žinojau kur einu tą penktadienio vakarą, bet gavau net daugiau nei tikėjausi.

Tokia jau įprasta Tamstos salė pasitiko auksinėmis detalėmis bei didžiule, ant sienos kabančia, arklio galva. Na, gimtadieniui visi puošiasi kaip nori, pamaniau. Bet vakaro akcentai iš esmės jau buvo sudėlioti. Pirmieji į sceną žengę šventės kaltininkai iš pradžių atrodė tarsi kuklūs muzikos akademijos studenčiokai, bet paskui publika ėmėsi šokių ir visi tarsi atsipalaidavo.

Atlikus keletą dainų iš savo pirmojo, ir kolkas vienintelio, šviežiai išleisto albumo, scenoje pasirodė ir pirmieji svečiai – ginklo (suprask, dūdų) broliai Mood Sellers. Šitie vaikinai visada, kur pasirodo, surengia tikrą varinę fiestą, tad ir šį kartą jungtinės pajėgos tikrai nenuvylė, kartu tą vakarą griausmingai sugroję dvi šiuolaikiniais ritmais nuspalvintas čigoniškas dainas.

Prie visos jau ir taip gausios kompanijos prisijungus Sare roma dainininkams bei muzikantams, vienu momentu priskaičiavau maždaug 16 žmonių, nežinia kaip sutilpusių ant ne itin didelės tamstiškos scenos. Šalia žiūrovų besisukančios šokėjos ir už širdies griebiantys Sare roma dainininkų Ištvano ir Alionos balsai, žinoma, abejingų nepaliko.

O man buvo labai įdomu stebėti, kaip šitoks tautų ir stilių miksas ne tai kad nerezonuoja, bet kažkokiu būdu sukuria tobulai netobulą dermę, ištrinančią bet kokius įsivaizdavimus kas yra kas ir kaip turi būti.

Vis tik vakaro razinka man buvo bendrai Rakija Klezmer Orkestar ir litvako smuikininko Boriso Kirznerio atlikta daina „Hora un freylah“. Labai charizmatiškas ir itin manieringai grojantis smuikininkas prikaustė dėmesį taip, kad, regis, momentais pamiršau kvėpuoti.

Galiausiai, bisui išėję vaikinai, kartu su Mood Selleriais, jau tradiciškai įsisuko į minią ir taip, džiugiai šėldami kartu su susirinkusia publika, užbaigė šį spalvingą vakarą.

Overall, tai buvo tikras tautinis balaganas. Žiauriai geras balaganas. Tam tikra prasme atspindintis tą nuo seno daugiataučiu buvusį Vilnių, su savo tokia savita dvasia, kurios dabar belieka apgraibom ieškoti. Bet kokiu atveju, linkiu Rakijai Klezmer Orkestar išleisti ir antrą, ir trečią albumą, atšvęsti dar krūvą gimtadienių ir niekada nepamesti to kas svarbiausia kuriant ir atliekant muziką – atlapo nuoširdumo.

Nuotraukų autorius: Vytautas Dranginis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *