Rockmergė 2019: kada rock’n’rolo niekada nebus per daug

Rockmergė. Kažkur girdėta? Dar gūdžiais 1995 metais festivalį tokiu pavadinimu Ukmergėje surengė tuomet plačiai siauruose sluoksniuose žinomas Tomas Krivickas–Psichas su bičiuliais, ir tai buvo vienas pirmųjų roko festivalių Lietuvoje. Ir nors man neteko tuomet jame pabuvoti, bet Ukmergė mano lūpose iki šiol dažnai virsdavo Rockmerge, kaskart nejučia šiam miesteliui suteikiant daugiau savotiško žavesio.

Ir štai, po 24 metų, mus pasiekė žinia, jog į jau gerokai apkrautą Lietuvos festivalių žemėlapį ši dukra paklydelė grįžta su viltimi (kaip galima buvo spręsti iš spaudos pranešimų), kad rock‘n‘rollas mūsų tautiečių širdyse vis dar gyvas. Tad mes, savo ruožtu, žinoma, jau negalėjome praleisti tokios progos, nes, na, negali žinoti kiek smarvės turėsim po dar 24 metų.

Vėlyvą šeštadienio popietę įsukus į Šventupės miestelyje įsikūrusio River Camp teritoriją pirmiausiai nustebino eilių nebuvimas. Na, gal ne tiek nustebino, kiek nuliūdino. Bet užtat atskirą kudos norisi tarti festivalio organizatoriams už specialų parkingą media atstovams. Smulkmena, bet maloni.

Tik užėjus į teritoriją pasitiko žavus plakatas, sveikinantis sugrįžusius po daugelio metų bei šviežiai atvykusius, ir kažkaip mane tai iš karto nuteikė būtent taip – lyg sugrįžus pas draugus. Tas jausmas neapleido ir keliaujant link pagrindinės scenos: jauki, sąlyginai nedidelė teritorija, po medžiu tylintis pianinas, hamakuose, ant sėdmaišių ar tiesiog išsitiesę ant žolės bechill‘inantys žmonės, bais rock‘n‘rolliška festivalio sienelė, tai šen, tai ten šmėkštelintys besišypsantys pažįstami veidai ir ramiai tekanti Šventoji. Tobula!

Tik atvykus, paplūdimio scenoje mus pasitiko Arbata. Kaip visada – gaivus gurkšnis gėrio ir pozityvo, kuris prie scenos sukvietė visus, dar išsibarsčiusius po festivalio teritoriją, ir įsukęs visai smagius šokius saulės kaitroje. Ir kad ir kaip Andrius Zalieska-Zala bandė būti kietu rokeriu straksėdamas ir net nusimesdamas marškinėlius, jis vis tiek man buvo tas berniokas, skaitantis poeziją rugiagėlių lauke, kurio klausantis norisi tiesiog šypsotis.

Vis tik, turiu pripažinti, pirmą kartą taip atidžiai (vis dar besišypsodama) stebėjau Arbatos pasirodymą ir negalėjau atsistebėti, kaip jie, neseniai atšventę savo jau 18 gimtadienį, regis nei trupinėlio neišbarstė to polėkio, kurį pamėgau dar prieš kokius 10 metų.

Vėliau scenoje pasirodė Weekends ir aš tikrai ne iš karto identifikavau, kas gi čia tokie. Vis tik odė futbolui ir muzikiniai pamąstymai apie blaivumą, atgaivino atmintį. Paskutinį kartą prieš kokius 9 metus scenoje regėti, Ukmergės atstovai sugrįžo į sceną festivalio proga ir, tikiu, tuo nudžiugino ne vieną, lyg ir iš kažkur atminties kloduose prieš tai užslėptus dainų žodžius išsikapsčiusį ir kartu traukusį festivaliautoją.

Tuo tarpu prie kempingo scenos susirinko sunkesnės muzikos mėgėjai. Prisijungti prie kolektyvinio galvų pakratymo čia aktyviai kvietė Dear Madam. Ir nors sunki muzika yra ne visai mano dalykas, bet puikus instrumentalas, vokalo melodingumas, vežantys soliakai ir retas šios trijulės komunikabilumas bendraujant su publika taip įtraukė, kad su malonumu išklausiau visą pasirodymą.    

Po to į paplūdimio sceną žengę senokai bematyti Rebelheart, mano nuostabai, užkūrė tikrą roko vakarėlį! “Ar išsaugosi mano meilęęę?“ – traukė minia kartu su išskirtinio balso ir dainavimo manieros nepametusiu vokalistu Dariumi bei į sceną netikėtai žengusia Bjelle. Nors veiduose jau akivaizdžiai atsispindėjo praėjusių metų nuotykiai, Rebelheart neleido suabejoti tuo, kad jie dar turi pakankamai smarvės drožti gitaromis ir pašokdinti dar ne vieną festivalį.

The Station pasirodymą, reikia pripažinti, iš esmės praplepėjau, bet sprendžiant iš to, kad po to priėjusi draugė paklausė, ar galėčiau suorganizuoti Mykolo Katkaus parašą ant tam tikrų moteriškų dalių, koncertas, matyt, buvo net labai vykęs.

Grįžus prie pagrindinės scenos čia ramybės ir gėrio oazę jau kūrė Bjelle. Kaip visada jauki, šilta ir šviesi jos kuriama muzika leido trumpam apsipūsti nuo gitarų triukšmo.

Atokvėpį pratęsė jau gerokai sutemus mažojoje kempingo scenoje pasirodę Bluesberries – ne kartą girdėtas vardas Vilniaus mažųjų scenų kontekste, bet gyvai juos išgirdau pirmą kartą. Bliuzo-džiazo-roko miksą grojantys, puikaus balso savininkę vokalistės vaidmenyje apturėję, momentais pavarė taip, kad kolega garsiai įvardino tai, ką aš pagalvojau: „Taip gerai, kad skamba kaip coveris“. Pirmą, bet ne paskutinį kartą, tai jau tikrai.

Mūsų rockmerginę patirtį vainikavo vieni iš šeštadienio koncerto netikėčiausių headlineriųGolden Parazyth, paskandinę tamsoje ir lempučių jūroje panirusį upės slėnį gitaromis bei puikiais back‘ais paskanintoje elektroninėje muzikoje, kuri kažkaip magiškai įsipaišė į rock‘n‘rollinį kontekstą ir visa gausi festivalintojų minia šoko it tuoj pasaulio pabaiga.

Apibendrinant, lokacija, publika, maistas, aplinkos jaukumo kūrimas ir pritaikymas visų patogumui – 10 balų. Kalbant apie line-up‘ą, momentais teko patrūkčiot pečiais, bandant suprasti organizatorių pasirinkimą, bet, bendrai paėmus, savo vietą čia rado ir rocko muzikos veteranai, ir dar, regis, tik neseniai iš garažo išlindę naujokėliai, ir specialiai festivalio proga sugrįžę į sceną, ir tie, kurių muzikos išgirsti rocko festivalyje kaip ir nesitikėjau.

Obettačiau, visi rado savo klausytoją ir trepsėtoją, nes Rockmergė, mąsčiau aš sau jau važiuodama namo, apibrėžta ne tiek muzikos stiliaus, o tos laisvės ir jaukumo, kurio kartais taip trūksta dideliuose, atidirbtuose, nugludintuose festuose. Labai tikiuosi, jog nereikės laukti dar kelių dešimtmečių, kad tai pakartoti, bet jei vis tik – ačiū, kad buvot! Rock‘n‘Roll!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *