Saulėtosios naktys 2019: kada plauki su visais vienoje dvasinėje kanojoje

Mano vasara buvo palydėta su šiuo, penktuoju aplankytu, festivaliu. Absoliučiai nežinojau ko tikėtis iš Saulėtųjų naktų, prieš vykdamas. Nors vienas nusiteikimas buvo – itin patiko, kad vyraus vien gyva muzika, be naktinių, neleidžiančių užmigti, didžėjinių polkų. Na ir, žinoma, festivalyje – jokių svaigalų, bei renginys – „kišenės“ dydžio. Tad bandom? Bandom.

Kas geriausia, kad festivalį buvo vaikiškai lengva man pasiekti: iš Telšių (kur aš dirbu) per valandą į Šiaulius, o iš ten – link Joniškio ir išlipus Gataučių kaimo stotelėje, po kažkas 35 min. važiavimo – tu jau vietoje. Autobusas, beje, buvo sausakimšas, tad pamaniau, kad pusė žmonių išlips į festą, ale buvau tas vienintelis, kas įdomiausia!

Palikęs autobusą, neradau anei jokių ženklų kur link judėti, anei vaizdų pamačiau gražių, tad ne juokais pasimečiau akimirkai – platus, tiesus greitkelis ir aplink beveik vien neišvaizdžios pievos. Tad kur gi tas jaukiai atrodantis festivalis, kokį mačiau nuotraukose, pamaniau?!

„Welcome home“ pasitiko mane tapytas baneris galop ir pasakaitė prasidėjo, vos užsidėjus apyrankę. Įsivaizduokite – palapinių miestelis – tarp obelų. O ir vietą trobai pasistatyti radau puikią – atokią, tiesiai po, nuo rytinių saulės spindulių saugančios, minėtos, senos obels šakų karūnos.

„Atokią“ žodis čia yra sąlyginis, mat minėtas palapinių miestelis tilptų į kokių 30-40 arų plotą, o žmonių apimtis renginio buvo gal apie vos apie 200-300. Publiką sudarė daugiausia jaunimas, tačiau ir šeimynų, kas be ko, buvo ne viena. Bei, kas labiausiai mane maloniai nustebino, kad palapinių miestelyje tas jaunimas grojo ir dainavo su savo atsivežtomis ar gitaromis, ar armonikomis – ką aš paskutinį sykį mačiau kokiame Mėnuo Juodaragis festivalyje, kada jis vyko dar Kernavės piliakalnių sargybos vietovėje.

Mini Gaia Gathering – taip galima trumpai nusakyti Saulėtąsias naktis. Tik jei Gaia’oj naktimis teko gerti migdomuosius, kad užmigtum, nes trance didžėjai vanojo, o ir ne muzika, bet atmosfera buvo esminis faktorius ten, tačiau šie du festivaliai rišasi. Kuo? Nes ne vienas veidas buvo užtiktas ir ten, ir ten – tiek kalbant apie atlikėjus, tiek apie publiką, bei tiek apie blaivų abiejų renginių toną.

Ir jei aname festivalyje apie muziką kažko plačiau negalėčiau papasakoti, tai Saulėtose naktyse patyrimu garsinių – ne vienas. Tarkim, labai maloniai susiklausė seniai girdėtas Baltasis Kiras, kurie atliko kad ir Andriaus MamontovoIr nieko panašaus“ koverį regio stiliumi. Bei šiaip visišką šeimyninį bardaką sukėlė su (ne)kviestinėmis panomis iš kažikur ant scenos, iš kurių viena savo improvizacijomis tiesiog subtiliai nužudė.

Po to ant scenos kopęs Gintas Gascevičius, plačiau žinomas, kaip BIX grupės būgnininkas, skėlė kokiems penkiems ar šešiems (įskaitant ir mane) melomanams savo kalambūriškai nurautą perkusinį performancą. Mušdamas, pūsdamas ir kedendamas membranas, orą ir odas viskuo ir bet kaip. Seniai norėjau Gintą suklausyti, sužiūrėti ir patirti. Ir še tau, tai įvyko Saulėtose naktyse.

Gi šeštadienį Andrių Kaniavą išgirdau palapinėje ir nuo jos – bėgte prie scenos. Tai su gitara, tai su klepu šokdino jis romantiškai vienišą, bet laimėje paskendusią, porelę. Gi kiti – klausėsi jo meditacijoje sutūpę kas kur. Sekantis išgirstas – Gaia festivalyje regėtas SUNRU. Rankomis įsikibęs odinę bačkelę ir kartais praradęs laiko nuovoką varė visišką frystailą ir tuo smagiai žavėjo.

Po SUNRU ant scenos kopė Rakija Klezmer Orkestar – regėti praeitamet Tamsta klube ir įspūdžio nepalikę. Kodėl? Tuomet jiems velniškai man trūko artistiškumo, įsijautimo ir tiesiog darbo žiūrovui. Man tai buvo statiškas ir nuobodus pasirodymas tuomet. Gi Saulėtose naktyse jau buvo kur kas smagiau – gal festivalinė romantika įtakojo ir įvėlė juos į siautulį automatu, kad nejučia juos, kaip sakoma, pajutau.

Na, o mano muzikalų Saulėtųjų naktų festivalio patirtį finalizavo ritualinė perkusinių būgnų rato muša aplink laužą, taip vadinamame, Tipyje (indėniškoje palapinėje). Iš esmės tai buvo ir bene geriausia man muzikinė festivalio patirtis, kas įdomiausia ir kodėl? Nes ir pats performance sudalyvavau.

Griebiau šalia esančius šamaniškus būgnus vieną po kito ir pasinėręs į ekstazės ritmiką, paskanintą lūpinės armonikėlės, šūksnių ir minėto laužo žiežirbų spragsėjimu – užsimerkęs kaliau į ritmišką dvasinės ekstazės būseną, kurią kai kurie žmonės linkę vadinti euforija. Nepamirštama ir bus kažkada kartojama vėl tikrai.

Kalbant apie organizaciją Saulėtųjų naktų, prikibti galima nebent prie to, kad apžvelgta muzikinė programa kiek vėluodavo. Tačiau visa kita – in the highest state, kaip pasakytų nelietuviai. Dieną, kada nebuvo muzikos, galėjai sau rasti pilną programą kitos įdomios veiklos. Kaip gi be tradicinės jogos, piešimo terapijos, būgnų rato, visokiausių metafizinių užsiemimų, tik moterims skirto workshopo, kuriame buvo mokoma, kaip transformuoti seksualinę energiją ir t.t. ir pan.

Apskritai, kalbant apie atmosferą, viskas buvo judesyje, šypsenose ir pozityviame jausme. Kaip ir Gaia Gathering čia nebuvo tvorų ir patikrų, kas erzina kituose festivaliuose. Vos išėjus iš renginio teritorijos, turėjai galimybę nusimaudyti kūdroje. Bendrame paplūdimyje – su kelnaitėmis, o perėjus į priešingą sėdžialkos pusę, galėjai šokti į vandenį apsirengęs Adomo kostiumą (ką aš, žinoma, ir padariau).

Apibendrintai kalbant, galiu konstatuoti, kad festivalis Saulėtosios naktys viršijo bet kokius turėtus išankstinius lūkesčius. Mat patirčių gauta iš renginio – visa puokštė. Pradedant jaukia vietove, kurią pavadinčiau oaze, tik ne dykumoje, o tarp neišvaizdžių pievų ir dar per žingsnį nuo plataus greitkelio.

Atmosfera, muzika, žmonės, įvairiausios veiklos – irgi komplimentai. Trys dienos pralėkė it viena akimirka žavinga to padarinyje, kada laiko neskaičiuoji, o jautiesi it plauktumei su visais vienoje dvasinėje kanojoje. Tad sakau Ačiū, kitamet varyk ir tu, skaitytojau! Jei iki šiol to dar nei karto, kaip ir aš, nebuvau padaręs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *