„SOTU Vilnius‘14“: geras, puikus ir beprotiškas pasirodymai

Praėjusio penktadienio vakarą geležinio kablio sienas virpino „Aghartos“ organizuotas SOTU“ renginys, kuris Vilniuje tapo ambasadoriumi balandžio 16-20 dienomis Amsterdame vyksiančiu jaunos ir eksperimentinės muzikos „Sounds of the Underground“ festivaliui. Bei kaip skelbiama, tai yra įžanga į tolimesnį bendradarbiavimą su „Sotu foundation“, plačiau publikai atsiskleisiantį šį rudenį.

Vakarą be vėlavimų ir užuolankų prie DJ pulto pradėjo S13 – žurnalo “Secret thirteen” įkūrėjas Justinas Mikulskis. Jam begrojant salė pamažu užsipildė ne tik new wave / dark synth / soft core lobistiniais garsynais, bet ir gausia audiencija, kas ne tik nudžiugino, bet ir šildė krūtinę žaižaruojančiu jaukumu.

flesh

Pirmas gyvas, koncertinis vakaro pasirodymas iš trijų – „Flesh Flash“. Verta pažymėti, kad tai – dviejų draugų – Dominyko Daunio ir Gedimino Jakubkos duetas, kurie kartu muzikuoti pradėjo dar prieš keturis metus. Pasirodymo pirmame plane skaidriai skambėjo Gedimino gitara – rifai, svyruojantys tarp  post-rock ir ambient pasažų amplitudės. Gi už atmosferiškos lo-fi / dark synth sąskambių puokštės kūrimą buvo atsakingas Dominykas. Pasirodymas susirinkusiuosius avangardo smaližius, privertė linkčioti galvas, o vėliau ir kitas nelauktai atpalaiduotas kūno galūnes. Visą pasirodymą apipavidalino kinematografiški vaizdai, o vaikinai nepasikuklino sugroti bisą.

Po kokteilio lauke kuris buvo suplaktas iš gryno oro, cigarečių dūmų ir pavasariškos darganos – viduje atradau ne kažiką kitoniško. Pasiklydimo atmosferą sukūrė tirštas garų debesis, tarsi rūko žibintų magistralėje šviesos, bei dar labiau užpildyta vaiduokliais rūke Kablio erdvė. Umberto – tai solo projektas iš Los Andželo, kurio kuriama muzika dažnai lyginama su filmų garso takeliais, tačiau tai atrodo pernelyg ramus apibūdinimas tam pulsuojančiam ir vietomis monotoniškam, į tamsesnį trance ir minimal techno linkstančiam ritmui. Per dūmų uždangą protarpiais nušvintančios nematomos vizualizacijos, per nutylančią muziką – auditorijos balsai – pynėsi į vientisą, nenutrūkstantį, akustinį lydinį. Šokiai pokiai – toks smagusis Umberto live, kuris buvo dar vienas unikaliai ekvivalentus potėpis visai „SOTU“ paveikslo spalvinei gamai.

Ir galiausiai vakaro headlineriai„Natten“. Šią švedų grupę dalis publikos prisimena dar iš praeitamečių Sūpynių, kuriose reiveriai kaip reikalas išsitaškė. Gi „Kablyje“ buvo dar geriau – svyruojanti lempa, klampinantis garsynas, galvą į tranzą murkdanti energija ir beveik visi susirinkusieji ekstazėje. Raminantis ir tuo pačiu kreivais kadrais padabintas dreifavimas po Tarkovskiškas mizanscenas; tarsi džiazas su electro, kurį su savim nuneša gilus bosas; post-apokalipsinė scenografija – visa tai sudarė bendrą mistišką visumą, kuri daugumą paliko daugiau nei ne abejingais. Publika kvietė encore bent du kartus, „Natten“ tam ryžosi, bet kompas strigo, o be fonogramos kaip žinia, ne tik Džordža šiais laikais neapsieina. Nuoširdžiai, giliai, užburiančiai!

Vakaro pabaigai atgal prie scenos, tačiau jau kitu – DJ Patricijos Kokett amplua – grįžo Gediminas Jakubka su dinamišku not average industrial dance electro set’u.

Apibendrinant festą, buvo sukviesti ypatingi, nė į vieno ar penkių stilių rėmus nesutelpantys atlikėjai, sukūrę mįslingą ir hipnotizuojančią atmosferą. Tikrai bus nekantru sulaukti, ką šis sotus bendradarbiavimas toliau užneš ant scenos rudenį į Lietuvą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *