Synthgirl I-rena „8, Vol. 1”: riebus desertinis patiekalas (arba debiutinis darbas – užskaitomas)

Synthgirl I-rena žiemą pakvietė mane į draugus Facebook (ten ji žinoma, kaip Irena Upė), tada pakvietė pamėgti jos muzikinę paskyrą ir… Albumas „8, Vol. 1” prieš mėnesį atsidūrė mano rankose. Nepagailėjau tų, berods, 24 Eurų už vinilą iš kurio beveik nežinojau ką gausiu. O finale, visgi, kaip išėjo? Ar ši drąsi, ambicinga ir tikslo bei svajonės atkakliai siekianti atlikėja iš Klaipėdos nenuvylė?

Esmė ta, kad tik visiškas šykštuolis ir galėjo nesusivilioti žavingosios, sintezatoriais gyvos, kūrėjos vilionėms. Kad sumesti jai ant vinilo Crowdfunding platformoje (taip, pasirodo visiškai nebūtina dalyvauti įv. konkursuose paramai leidiniui gauti!). Tą daryti priežasčių buvo tiesiog daugiau, nei apstu.

Pradžiai, tai vinilą sudaro 9 kūriniai, iš kurių du turi progą išgirsti tik mediumo savininkai (ta prasme, dabar Spotify yra paviešinti 7 gabalai iš albumo, gi štai vinile – visi minėti devyni).

Viršelis – tai Jungtinės Karalystės dailininko Noel Guard cyber-punk meno darbas. Kuris yra, beje, vienas tų retųjų, kuomet piešinys nėra be jokių asociacijų su turiniu, prilipdytas koks nors hipsteriškas koliažas. Esmė, kad šis artworkas, galima sakyti, yra tiksliai tai, kas užkoduota Irenos muzikoje, bei albumo mintyse.

Trukmė plokštelės – po plius/minus 15 minučių kiekviena pusė. Disko tiražas – vos 100 kopijų ir jis nebus kartojamas. Dar būtina pridurti tai, kad nors vinilo vokas aprašytas anglų kalba, tačiau kūrinių žodžiai yra įdainuoti gimtąja, Lietuvių kalba. O juk to, lietuviškumo, taip dažnai trūksta mūsų šalies muzikos scenoje!

Ir finale, kas man buvo didžiausias akstinas paaukoti tuos savo lengvai uždirbtus Eurus yra po šia citata: „visoms instrumentuotėms naudojami 80-ųjų eros vintažinių klavišinių (sintezatorių) garsynas“. Tai paskaitęs iš karto pagalvojau apie Erasure, New Order, Level 42 na ir, žinoma, Kim Wilde bei Sabrina.

Bet kas galėjo pamanyti, kad leidinyje rasiu ir EBM patriarchų Front 242 asociacijų, ir kultinio Lietuvos elektroninės muzikos kompozitoriaus Driezhas prikištas rankas, bei netgi pjaustomas rockavas elektrines gitaras. Taip, visa tai albume yra ir pradėdamas apžvalga, kaip matote, imu analizuoti 8, Vol. 1” albumo pliusus.

Aranžuotės 80-tųjų sintezatorių garsyno? Įdomiausia tai, kad jos nepanašios nei į New Order, nei į Kim Wilde, nei į Sabrina ar pan. Jei apibūdinti paprastai – jos tirštos, masyvios, įtraukiančios ir savitos. Klausydamas plokštelę, jei atvirai, sunkiai beradau analogų kažkam ar šiaip panašumų su kuo nors.

Ką tai reiškia? Atrodo, jog Irena nebando ko nors atkartoti, o prodiusuoja ir suveda viską įdomiai, subtiliai bei su, minėtu, savitu braižu. Ir daro tai kas eina grynai iš jos, kaip stiprios, drąsios ir ambicingos asmenybės kūrybinio identiteto. Tai ką išgirsite „8, Vol. 1“, nebūsite girdėję, drįstu teigti, nieko panašaus ne tik Lietuvoje, bet tą Irenos savąjį identitetą galima pozicionuoti ir kaip unikalumą apskritai.

Be tirštų sintezatorinių garsų, aštrios elektrinės gitaros, riebiųjų ritmikų čia, nieko nuostabaus, itin jaučiama ir stipri Lietuviška misteriškoji pagonybė – labiausiai tas akcentuojasi dainų žodžiuose. Bei, žinoma, nevengiama tą pabrėžti ir garsyne – kūrinyje „Ryto rasa“ galima išgirsti maloniai nuteikiančių sutartinių.

Paminėjau dainų žodžius. Gaila, kad tik viename kūrinyje („Gamtos elegija“ – aut.past.) galėjau į juos pilnavertiškai įsiklausyti (minusas leidinio, kad nebuvo plokštelės įpakavime atspaustų dainų tekstų)Irena čia subtiliai ir labai jaukiai deklamuoja savo sukurtas filosofines eiles apie amžinosios meilės poreikį, pasireiškiantį kiekvieno žmogaus kovoje su savo vidiniais demonais ir tarsi ieškančio sau TO sielos brolio ar sesės, kaip pagalbininko šioje kovoje, kamuojančio kiekvieną žmogų.

Minusai albumo? Vienas, bet jis yra stiprus ir esminis – kūrėjai dar reikia labai dabręsti ir daug padirbėti kuriant kompozicijas. T.y, kad ji išmoktų konstruoti tokias melodijas, kurias norėtum klausyti vėl, ir vėl, ir vėl. Kalbu, žinoma, apie tokius dalykus, kaip stiprūs hitai, lengvai įsimenantys ir įstringantys bei neiškrentantys iš galvos priedainiai ir pan. To, mano subjektyvia nuomone, kol kas, pas Synthgirl I-rena dar tikrai nėra.

Vinilo „8, Vol. 1” vertinimas? Nesigailiu, kad pirkau. Nors ir neklausysiu jo dažnai, dėl ką tik paminėtos minuso-priežasties, bet tiesiog džiaugiuosi gavęs išties išskirtinį leidinį į savo kolekciją. Nuo to, kaip jis sugalvotas sumaniai išleisti, kaip jis tinkamai apipavidalintas, koks jo yra unikalus garsynas ir prodiusavimas, bei, nepaminėta – Irenos vokalas yra tiesiog daugiau nei nuostabus.

Garantuoju, kad sekantis Synthgirl I-rena albumas bus pati tikriausia Lietuviškos muzikos BOMBA.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *