Velnio Akmuo 2014: daug rock’n’rolo ir daug šviesų

„Na, kaip tau šiais metais akmuo?“ – kaip ir po kiekvieno festo klausia manęs draugai. „Tarsi ir gerai“ – atsakau jiems aš. Sėkmingai susišaudytas ekipažas kelionei pirmyn ir atgal, vietoj žadėto lietaus su perkūnija mėgautasi Atakamos verta kaitra, smagiai pasibūta draugų ir prietelių kompanijoje, nugulėta vešlioji Dainavos slėnio žolė, ne kartą sunkaus triūso prakaitas nuplautas srauniojoje Šventojoje, paragauta legendinių Kavarsko koldūnų, o motina maitintoja „Norfa“ nepritrūko skysčių atsargų. Ko dar reikia, žmogau?

Kiekvienas ilgai gyvenęs pasiuntinys žino, kad geriau liūdna gaida pradėti, nei baigti, tad į šį klausimą iškart ir atsakysiu. Šiais metais „Velnio akmens“ joks muzikinis pasirodymas taip ir nekarūnavo. Taip, buvo gerų ir kokybiškų minučių, tačiau asmeniškai pasigedau to žvėriškai gero kulminacinio momento, kuris viską pakylėja į naujas aukštumas ir kurį praleidus graužiesi nagus – pernai tai buvo KADAVAR. Štai ko reikia, kad festas būtų labiau puikus, nei geras.

O pasakojimą apie festivalį pradėsiu nuo to, kad Į Anykščius atkakau ankstyvą ketvirtadienio popietę, tačiau, mano nuostabai, prie festivalio vartų jau buvo nusidriekusi ilgoka eilė. Ir dar tokia itališkai dviguba – viena iš miestelio pusės, kita iš automobilių aikštelės. Kartais fortūna nusišypso ir tokiems kaip aš – netikėtai nutykojau porą pažįstamų veidų, kurie lūkuriavo vienos iš eilių pradžioje prie pat įėjimo, ir akiplėšiškai prie jų prisigretinau. Klasikinė, šimtą kartų naudota ir pasiteisinusi technika, ir še tau – šįkart mano pakaušį gręžia neapykantos pilni žvilgsniai, skėčiu kairį jį plautį bando pradurti už nugaros likusi hipsterė, o dar kiek tolėliau stovintys juodvarniai grūmoja kumščiais ir kažką šaukia apie pakasynas. „Iš kur tiek neapykantos, kas čia per velniai?“ – klausiu draugo. Pasirodo, festivalio lankytojus tikrinanti apsauga niekur neskuba, tad žmonės eilėje, kaitinant saulei, stovi jau per pusantros valandos ar ilgiau. Iš gėdos nuleidžiu akis ir susigūžęs it ežys laukiu tos akimirkos, kai galėsiu kuo greičiau šmurkštelėti į festivalio teritoriją.

Beieškodamas kur ramiai atgulti savo senus kaulus, įsikuriu tolimiausioje ir nuošaliausioje pagrindinio kempingo kertėje, prie pat festivalį juosiančios tvoros. Giliai įkvepiu gryno pušyno oro – ramybė ir taika. Kur gi ne. Vėliau paaiškėjo, kad vieta išsirinkta itin vykusiai, nes pro mano palapinę ėjo pagrindinis, pačių Pagėgių vertas alkoholio kontrabandos srautas. Nuo ryto iki vakaro galėjai džiaugtis nemokama akrobatikos ir lietuviško ryžto demonstracija –visko prisižiūrėjau:  vieni l rausėsi lyg kurmiai, kiti ropštėsi it voražmogiai per tą prakeiktą ir nelaimingą tvorą, tą blogio įsikūnijimą, kuris pastoja tūlui kelią į pergalę.

Kol neskubėdamas įsikuri, apsidairai po festivalio teritoriją, – čia ir vėl stūkso dvi scenos: rytų, kur visokie rokeriai grajina, ir vakarų, kur tikrasis metalas, – o vėliau suvaikštai iki parduotuvės ir atgal pakeliui pašinšilinant prie koplyčios, nepastebėtai atsliūkina ir vakaras. Škias tuoj bliuzroką gros asmeniniai festivalio favoritai BLUES PILLS. Bet jie vėluoja, ir skylę programoje didvyriškai užkemša džiazmenai, grojantys juodmetalį – SHININIG iš Norvegijos. Visai neprasta gan ekstremali muzikytė, – ne žarnų ar blastbeatų, o tiesiog šyzovos nuotaikos ir naujų formų paieškų prasme. Muzikantai savo asmenines simpatijas demonstruoja pasirodymo pabaigoje improvizuodami King Crimson „21st century schizoid man“ tema.

Ir štai ilgai lauktasis momentas, kai Švedijoje įsikūrusi BLUES PILLS užlipa ant scenos. Šiomis dienomis išleistas pirmasis grupės albumas, tad chebra automatiškai tūrėtų būti pasiryžusi gyvai įrodyti klausytojams savo šaunumą, be to, į spotifajų įdėti šios grupės įrašai nuteikia labai viltingai – bus žiauriai gerai. Deja, viltys subliūkšta it Volstrytas juodąjį ketvirtadienį. Ar BLUES PILLS ant scenos lipo nusikalę ir vien iš reikalo, ar jiems tikrai buvo dzin, bet pasirodymas lūkesčių nepateisina. Nulis dinamikos ir draivo, jokių gaivališkų džemų ar ilgų stogą raunančių improvizacijų, ko tikiesi iš 60‘s dvasias iškviesti žadančios grupės. Nors BLUE PILLS buvo paskutinė vakaro grupė rytų scenoje, muzikantai tesugrojo nepilnas 50 minučių. Žodžiu, labai ne kokios ketvirtadienio pabaigtuvės.

Penktadienį, apie vidurdienį pabudus nuo kontrabandininkų šūksnių, apsilankyta vietinėje humanoje, vėliau Anykščių bibliotekoje atidarytos parodos „tikri norvegiško metalo koncertai“ lankytojų knygoje paliktas įrašas ir galiausiai suveizėtas tarptautinis konkursas „būgnų kovos“, kuriame varžėsi techniškiausi ir greičiausi festivalio barabančikai. Jaunas, lietuvių kilmės pacukas nušluostė nosį net vienam (identifikavau TALBOT būgnininką, gal buvo ir daugiau) festivalyje grojančiam muzikantui. Na, o muzikinė fiesta prasidėjo su pokemonų šalies atstovais CHURCH OF MISERY. Plačios kelnių klešnės, ilgi plaukai, bet toli gražu ne gėlių vaikai. Grojo šie japonai klasikinį, riebų doom metalą, kuris visuomet smagiai susiklauso. Smagiai susižiūrėjo ir elegantiškai išsitaškiusio, po sceną svirduliuojančio grupės vokalisto ir rūsčiau nusiteikusio pamaivos bosisto duetas. Gitaristas savo povyza laikėsi kiek kukliau. O būgnininkas – kas jam beliko, tik prijausti Kesmino stiliui, t. y. sėdėti.

Tvirtai vakarų scenoje atstovėjo ir kosmoso platybių virpesių padavė juodmetalio duo INQUISITION. Scenoje bolavo ožių kaukolės, apsivertė visi kryžiai, klausytojų minioje suplevėsavo Lietuvos ir Latvijos vėliavos, įskilo vienas iš Anykščių bažnyčios varpų, o korspeintu išsidažiusios žmogystos prasibrovė į pirmąsias žiūrovų eiles. O jei rimčiau, nustebino, kad visą šią peklą sukurstė tik būgnininkas ir gitaristas/vokalistas – retas derinys, labiausiai asocijuojantis su White Stripes. Labai patiko gausybė instrumentinių improvizacijų, kurios kartais nunešdavo į tranzinio atmosferinio juodmetalio lankas, kurių fanas esu nuo seno. Po šio pasirodymo šovėm atgal į rytus, kur tokie rokeriai BIRTH OF JOY jau buvo pakūrę rimtą tūsą. Pacanai pagroja, nebijo elgtis spontaniškai ir mėgaujasi, kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų, tuo ką daro – štai tau ir rokenrolo dvasia, štai kodėl ir tas tūsas įsisiūbavo. Panų skatinamas vokalistas, sviedęs marškinius į šalį, vis mikliau raižė soluotes, klavišininkas įnirtingiau maigė Hammondo vargonėlius, o atsakomybė, kad tai netaptų palaida bala, nugulė ant būgnininko pečių. Dieną užbaigė iš vakarų scenos pamokslus apie gyvenimą ir jo prasmę skaitę HAVOK.

Šeštadienį pradėjau nuo proto mankštos, bo nuėjau paveizėti, kas per vienas yra tie „galvūzai“. Aišku, žinojau, kad čia festivalio protmūšis, tiesiog buvo įdomu, kokie bus klausimai, kokio jie sudėtingumo. Taigi, va šitokios mano išvados ir pastabos: Aidas Puklevičius yra parsidavęs žydams masonams ir tarp juodojo jaunimo sėja internacionalizmo bei globalizmo sėklas – jei kiekvieną pateiktą klausimą išverti ir apmąstai angliškai, tai daugiau nei pusė kelio link pergalės nueita. Vėliau, kiek pažiopsojus MC Growl varžytuves, nuvėjau pasižiūrėti ir legendinio Anykščių sveikatingumo tako, nusidriekusio Šventosios pakrante – žiauriai gražu. Taip gražu, kad pasižadėjau kitais metais iki „Norfos“ vaikščioti tik šiuo keliu. Velniop nykiąją Vilniaus gatvę!

O muzikinių šeštadienio reikalų būta tokių. Į tamsesnes Šiaurės Amerikos platybes, – pakelės dainerius, ūkanotus Vašingtono valstijos miškus, neoniniais užrašais pasipuošusius purvinus barus ir vakaro tamsoje skęstančius hostelius, – nunešti bandė americana alsuojantys GET YOUR GUN. Publiką išjudinti geram patrypsėjimui sugebėjo pankai TURBOWOLF – charizmatiškas grupės vokalistas pasirodė žiauriai panašus į Frank Zappą. O festivalį uždarė ne itin sėkmingai pasirodymą pradėję, – pirmos dainos metu dingo garsas (beje, panašūs likimas ištiko ir HAVOK), – bet bene rimčiausią mošpitą įplieskę legendiniai deatheriai VADER.

Štai tokios tokelės, štai toks šių metų „Velnio akmuo“ mano akimis. Žaviuosi skaitytojo kantrybe ir organizatorių pasiaukojimu bei sunkiu triūsu – mes jus vertinam ir palaikom!

Iki kitų raštų ir metų!

 

2 Komentarai apie “Velnio Akmuo 2014: daug rock’n’rolo ir daug šviesų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *