Viktorija Čmilytė-Nielsen: „Kritika yra kaina, kurią moki už tai, kad tampi sprendimų priemėju“

MoterysLyderėsPolitikoje – tęsiasi kult.lt interviu ciklas ir trečioji kalbinama pašnekovė – Viktorija Čmilytė-Nielsen. Prieš tai, kaip žinia, buvo kalbintos Nijolė Oželytė, Ingrida Šimonytė ir Aušra Maldeikienė.

Visų pirma Viktorija yra Europos čempionė, kaip šachmatininkė. Taip pat ji yra pasipuošusi tokiais apdovanojimais, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio 5-ojo laipsnio ordinu (1996); ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2011); bei yra išleidusi autobiografinę knygą „Tarp juoda ir balta“ (2018). Bei, žinoma, nuo 2019 metų ji yra Liberalų Sąjūdžio pirmininkė.

Tad skaitykite Viktorijos atsakymus po posakiu „trumpai ir aiškiai“ – visai kaip būtent ir priklauso Šachmatų didmeistrei!

Covid-19 ir karantinas. Žmogui ir žmonijai – tai įdomi tiek patirtis, tiek išbandymas, tiek savotiška pamoka. Kaip Jūs šį reiškinį priimate, ką iš jo išmokstate, kaip vertinate?

Virusas ir jį lydintis karantinas yra visų pirma didelis išbandymas. Ne tik dėl neapibrėžtumo, baimės dėl artimųjų sveikatos, bet ir dėl to, kad įprastas gyvenimo ritmas buvo laikinai sustojęs. Sudėtinga ir tai, kad karantino metu išsitrina ribos tarp darbo ir šeimos gyvenimo, rasti sveiką balansą ar laiko poilsiui buvo sunkiau nei įprastai.

Tačiau yra ir kita pusė – kiekvienoje krizėje galima rasti naujų galimybių. Ir šios krizės transformacinis potencialas yra didžiulis. Mes per kelias savaites patyrėme pokyčius, kurie įprastu ritmu reikalautų kelių metų ar net dešimtmečių (pvz. švietimo srityje) ir ta patirtis yra svarbi, jos reikia neišbarstyti, iš jos pasimokyti.

Pasaulinės krizės. Šiuolaikiniame, moderniame, pasaulyje jos kartojasi, kaip pagal laikroduką – kas -+ 10 metų. Jūsų turite nuomonę, teoriją ar šiaip filosofinę išvestinę kodėl taip vyksta? Pasidalinkite savo teorija.

Specialios teorijos neturiu. Manau, kad daug ką lemia atsitiktinumas.

Karas. Daug kas šį laikotarpį prilygina karui, ar pritariate tam? Kai kurie netgi sako, kad tai yra baisiau nei karas, nes ten bent jau žinai ko tikėtis ar vengti, o čia apimta yra ištisa planeta. Jūsų nuomonė?

Karas išties dažnai naudojamas, kaip metafora apibūdinti dabartinei situacijai. Bet, manau, tokiu būdu be reikalo sutirštinamos spalvos. Dabartinė situacija reikalauja sąmoningumo iš visuomenės narių, susitelkimo. Ją reikia spręsti pozityviomis priemonėmis. Taigi, aš vengčiau tokio palyginimo.

Tikėjimas. Sakoma, kad daugiau maldų nei bažnyčioje ar vienuolyne išgirsta tik ligoninių sienos. Tad dabar žmonės, matomai, tarsi turi progą šią dvasinių dalykų paradigmą apmąstyti vienaip ar kitaip. Mano klausimas; kaip manote, kodėl Dievas tyli dažnai ir neatsako į maldas?

Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, požiūrio į religiją ir pan. Bet koks sukrėtimas paskatina paieškoti atsakymų, kurie yra šiek tiek giliau. Tai yra gerai.

Empatija ir patyčios. Ar gali egzistuoti vienokia ar kitokia forma politinėje arenoje empatija, ko padarinyje, daugiau / mažiau išvengiant patyčių? Yra pasakymas; geriau bloga taika, nei geras karas.

Nemanau, kad politinėje arenoje yra ypatingai daug patyčių. Tiesiog kritika dažnai interpretuojama, kaip „patyčios“ ar „trukdymas dirbti“. Man rodos, kad garbingas elgesys, atlaidumas ir patikimumas politikoje yra bene svarbiausios savybės, žinoma, jei nori joje būti ilgai.

Siekis daryti gera. Jūs juk dėl to einate „į valdžią“? Bet manais į tai dažniausiai gaunate nuolatines patyčias, spaudimą ir pan. Kodėl, kaip manote, taip gaunasi? Ir Kaip to išvengti (jei tai yra bent dalinai įmanoma)?

Politikas automatiškai tampa viešu asmeniu ir turi priimti egzistuojančias „žaidimo taisykles“. Kritika yra kaina, kurią moki už tai, kad tampi sprendimų priemėju. Tai yra normalu.

Vidiniai demonai. Visi žmonės turi vienokių ar kitokių, didesnių ar mažesnių. Jei ne paslaptis; kokie jie pas jus ir kaip su jais kovojate ar juos nugalėjote?

Vaikystėje ir paauglystėje man buvo labai svarbu pateisinti artimų žmonių, trenerių, mokytojų į mane sudėtas viltis ir lūkesčius. Politikos dėka supratau, kad visų kitų žmonių lūkesčių įgyvendinti neįmanoma.

Kokio tipo meno šaka / žanras jus labiausiai insipruoja ir kuriomis savybėmis; ar estetika, ar energetika, ar dvasiniu krūviu, ar nešama žinute?

Neįsivaizduoju gyvenimo be muzikos ir knygų.

Bei, jei turite, kokia daina Jums visada „suveikia“?

The Rolling Stones „Paint it Black“.

Vizija / svajonė. Kiekvienas žmogus, kaip ir verslo planas, veikla, ar dar kas, kad būtų sėkmingas, nestagnuotų ir judėtų pirmyn – turi turėti viziją. Jūsų svajonė kokia ir kodėl būtent tokia?

Svajonės, mano įsitikinimu, yra jaunystės atributas. Man svarbu nuolat rasti būdų tobulėti ir išlikti sąžiningai pačiai su savimi ir su kitais.

BLITZ:

  1. Krepšinis ar futbolas? Futbolas.
  2. Kaimas ar miestas? Miestas.
  3. Dviratis ar baidarė? Dviratis.
  4. Depeche Mode ar Pink Floyd? Abu (šypsosi).
  5. Svajoti ar įgyvendinti? Įgyvendinti.
  6. Vinilo plokštelė ar Spotify? Nei vienos dienos be Spotify (šypsosi).
  7. Kinas ar teatras? Kinas.
  8. Filosofuoti ar melstis? Priklauso nuo situacijos.
  9. Tradicijos ar naujovės? Jų pusiausvyra.
  10. Vytautas Didysis ar Vydūnas? Vydūnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *