Vilniaus Dokumentinių Filmų Festivalis 2018: kuomet Popiežius – nukonkuruotas (6 filmų mini apžvalgos)

Nufotografavus Popiežių prie Prezidentūros, pamąsčiau, kad tos fotosesijos pilnai užteks ir nėra čia ko dar blaškytis po aptvarais nusagstytą Vilnių, begaudant Papamobilį per galybę iškeltų rankų. Nieko nuostabaus, kad Pranciškaus vizitas buvo minimas ir po kino juostų vykusiose diskusijose su filmų kūrėjais, kurie buvo „kiek kaltai“ laimingi, kad nukonkuravo Pontifiką. Tad apie pamatytas juostas ir diskusijas – štai žemiau.

„Ingmaras Bergmanas“ (Rež. Stig Björkman, Švedija, 1972)

Tai istorija apie legendinį Švedų kino kūrėją I. Bergmaną, kuri patiko galybe aspektų. Joje nevyravo vienpusiškumo laikymasis, o priešingai – buvo naudojama ištisa puokštė sprendimų, kaip atskleisti iškilųjį kino menininką, perteikti jo asmenybinį portretą, bei turėti galimybę pamatyti ir įsigilinti į jo darbo metodus. Tai buvo daroma per pačio Ingmaro monologus atsakant į S. Björkman klausimus, pokalbius kino aikštelėje su aktoriais ir technikais, bei jo elgesį filmuojant per keletą dublių vieną ar kitą kino juostos sceną.

Labai sudomino jo pasakojimai apie techninius dalykus. Kaip pavyzdį iš visko, galima paimti scenarijaus rašymą, kuris pasak Ingmaro, „yra pats nuobodžiausias ir nykiausias procesas iš viso filmo statymo“. Scenarijaus rašymą jis prilygino rutininiam buhalterio darbui, kuomet 6-8 savaites kūrėjas yra priverstas keltis procesui, pertraukoms, valgiui ir pan. tiksliai, visiškai nenukrypstant nuo grafiko. Kada ir kur filmuojamos konkrečios scenos – taipogi precizinis, gerokai iš anksto, suderintas tikslumas. Gi aktoriams – priešingai – jis duodavo vos ne visišką laisvę atsiskleisti.

Pagal I. Bergmaną, ne scenarijus, ne nufilmavimas ar kiti techniniai dalykai daro kino juostą puikiu kūriniu, o būtent aktorius. Į kurį jis visą darbingą gyvenimą bandydavo įsigilinti kaip asmenybę ir tik to padarinyje gauti maksimaliai gerą kino rezultatą. Vien aktoriaus veidas, pasak Ingmaro Bergmano, yra pusė kino juostos.

„Epizodai iš žaidimų aikštelės“ (Rež. Stig Björkman, Švedija, 2009)

Tai kino juosta, kurią režisieriaus Stigo Björkmano užsakė sukurti Švedijos kino institutas po I. Bergmano mirties 2007 metais. Vos pusvalandžio trukmės mini-filmas, tačiau į ne vieną klausimą atsakęs, kuris iškilo žiūrint pirmąją juostą. Filme paties Bergmano nufilmuotos jo gyvenimo mūzos ir, pagal jį, geriausios aktorės kino istorijoje – tai sesės Harrieta ir Bibi Andersson su Liv Ullmann. Kadangi visa juostai gauta medžiaga, kaip pasakojo S. Björkmanas, buvo begarsė, tai režisierius ją sumanė praturtinti būtent tų mūzų žaismingais prisiminimais apie jį.

Šiame filme – jokių techninių dalykų nupasakojimo ar gilinimosi į I. Bergmano darbo metodus, o priešingai – kino subjekto atvaizdavimas kaip žaismingo kūrėjo. Kaip kad nuolatinius pokštus filmų statymo metu krečiančio ar, kad aktorių jis pasiilgdavo netgi labiau nei kurio nors vieno iš savo 9-ių vaikų (vedęs jis buvo 5 kartus). Juosta „Epizodai iš žaidimo aikštelės“ smagiai pratęsė pažintį su kino kūrėju, po prieš tai regėto valandos trukmės išsamaus, daugialypio kino rakurso apie jį.

„Iš kur tas švytėjimas“ (Rež. Agnė Marcinkevičiūtė, Lietuva, 2018)

Lietuviška premjera. Dokumentinis filmas apie Dusetose gyvenančią subtilią dailininkę Nomedą Saukienę, kuri savo darbuose unikaliai tapo gėles. Tai juosta ir apie jos santykį su menu, menininkės pasaulio pajautą, neeilinės jos šeimos buitį, bei, žinoma, tai yra pasakojimas apie tai, kaip gimsta tie menininkės unikalūs, kas geriausia – ne banalūs, o neretai ir natūr-filosofiniai dailės darbai.

Režisierė po seanso atskleidė, kad ši juosta buvo ir iššūkis, ir tuo pačiu, tam tikrais aspektais – lengvai sukuriama. Iššūkis, nes dailininkai nėra poetai, tad „priversti“ veikėją prabilti, atsiverti, pagauti dialogus ir pan., buvo jai gana sunku. Kai, tuo tarpu, juostos kinematografija ar scenografija dėliojosi tiesiog savaime „kada nereikėjo filmuojant kažko patraukti ar pridėti.“ (nes kino filmo subjektai – vizualaus meno atstovai).

Poetiškas, filosofinis ir natiurmortinis – toks dar vienas Agnės Marcinevičiūtės šis darbas, kurio premjeroje dalyvavo ir paties Vytauto Landsbergio gyvenimo vedlė ir žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė (apie jos vyrą praeitais metais režisierė sukurpė juostą).

„Prisilietimas“ (Rež. Algis Arlauskas, SSRS, 1987)

Atėjau kiek pavėlavęs į šį trumpą, 30 minučių kino seansą. Tačiau juosta buvo tokia emocionaliai ir filosofiškai stipri, jog tos 25 minutės susižiūrėjo kaip bene pati stipriausia to šeštadienio VDFF festivalyje patirtis. Viso per seansą buvo parodyti trys Algio Arlausko filmai ir nežinodamas ko tikėtis ėjau su tuščia nuotaika ar viltimis. Tačiau įspūdis po visko, o ir pats Algis, kaip asmenybė – tiesiog pasiuntė į lengvą nokdauną geriausia prasme ir buvo be proto gaila, kad sekmadienį negalėjau sudalyvauti dar viename jo kino filmo seanse.

Juosta „Prisilietimas“ yra jo debiutas kino scenoje ir, kaip pasakė pats režisierius diskusijoje, realiai tai ne vien jo darbas, o 50/50 kartu su pagrindiniu juostos personažu. Jis – tai Aleksandras Suvorovas, kuris apako būdamas trejų, o girdėti nustojo devynerių.

Juosta tai ne tik veikėjo kova už būti ir būvį, ne tik kova su pragmatiškai žiauriais sovietiniais nusistatymais prieš žmones su negalia, kaip citata – „o ką jis mūsų mylimai valstybei duos, kokią naudą, jei mes į jį kišime rublius?“, ne tik apie jo kasdienybės nekasideniškumą, bet finale viskas išsisuka apie didelę meilę, rūpestį ir aukojimąsi vardan kitų tokio pačio žiauraus likimo nuskriaustųjų.

Kaip pasakojo Algis Arlauskas apie pagrindinį juostos veikėją, kuris iš paprastojo, sistemos atstumtojo neįgalaus žmogaus, „išaugo“ į mokslininką, psichologą, pedagogą, poetą ir kelių knygų autorių – tai Aleksandras Suvorovas jam yra vienas iškiliausių žmonių su kuriuo jam kada yra tekę garbės susipažinti ir bendrauti iki šiol.

„Nueiti kelią“ (Rež. Algis Arlauskas, SSRS, 1990)

Po seanso atsargiai režisieriui Algiui Arlauskiui mestelėjau mintį, kad man pirminė asociacija, bežiūrint šią jo 50 minučių kino juostą, buvo Depeche Mode daina su žodžiais „We’re going backwards, Ignoring the realities, Going backwards, Are you counting all the casualties?“ Kūrėjas, atrodė, pasidžiaugė šia mano replika, mat, kaip jis teigė, tai parodo, kad juosta tik įgauna naujas reikšmes ir filosofinius rūbus, bei nepraranda aktualumo, lyginant su tuo, kokia pirmine mintimi jis kūrė šį, veiksmą atbulomis nufilmuotą kino opusą.

„O kaip jums atrodo, ar jūsų gyvenimas yra tikrai ėjimas į priekį? Gal kaip tik priešingai – jūs pasiduodate įvairių sistemų srovei ir einate kaip tik atgal su visais pasroviui?“ Kaip pasakojo režisierius, šį filmą jis kūrė kaip protestą prieš gyvenimą Tarybų Sąjungoje ir jos bebyrančioje sistemoje. Kurioje nepaisomas individas ir jo teisės; kuri nėra jautri kito bėdoms, o žiūri tik tiesioginės naudos pačiai sistemai, o ne žmogui; kurioje neegzistuoja laisvės, o vien tik suvaržymai.

Itin įdoimi diskusija ir pasakojimai užvirė apie tai, kaip techniškai buvo įgyvendinta ši idėja su paprasta, juostine 35mm kino kamera. „Dabar juk pilna spec. efektų, kurių pagalba itin paprastai galima prikurti ko nori, o 1990-taisiais, kad sukurti tokį efektą, kurio metu foninis elementas juda atbulomis, o centrinis kadro subjektas – tarsi į priekį, na, man ir technikams tuomet reikėjo kaip reikiant palaužyti galvą“. – papasakojo A. Arlauskas.

„Nepanaudota filmo „Nueiti kelią“ medžiaga“ (Rež. Algis Arlauskas, SSRS, 1990)

Ši kino juosta turėjo būti „sukryžminta“ su aukščiau aprašytąja – tokia buvo pirminė režisieriaus idėja. Mat, jei pirmoje, filosofiškai-techniniais sprendimais buvo kalbama apie regresą, tai „Nepanaudota filmo „Nueiti kelią“ medžiaga“ buvo normaliai kino kamera fiksuoti pokalbiai su SSRS jaunaisiais disidentais, filmuojant jų pokalbius, diskusijas ir pan. Apie gręsiančią naujojo pilietinio karo grėsmę ir tiesiog būtinų pokyčių valstybėje pasiekimą.

Ir to padarinyje – malonumas ir ausims, ir akims. Juostoje nufilmuoti būtent tie Rusų valstybės žmonės, kurie yra / buvo nesugadinti sistemos, jos propagandos ir mylintys, atjaučiantys bei nusiteikę kovoti už žmogiškąjį teisingumą. Tie „teisingi“ veidai, kuriuos ir pats regėdavau vaikystėje kada Lietuva buvo Tarybų Sajungos dalis ir kuomet būdamas pyplys žvelgdavau į tuometinius dvidešimtmečius ar trisdešimtmečius, regėdamas tas geravališkas, ryžtingas ir viltimi degančias akis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *