„YAGA’12“: pasakų šalies takais

Nebūčiau aš nė kojos kėlęs į tą šiųmetinę YAGA. Kad tik būčiau numanęs, kaip sunkiai įspūdžiai guls baltose lankose. Sakau jums. Rodos, tiek matei, tiek girdėjai, o kai reikia įspūdžiais pasidalyti, tai tik žiopčioji kaip tas ką tik ištrauktas karpis. Festivalis spinduliavo tokiu geru, kaip dabar mėgsta žmogeliukai Vilniuje sakyti, vaibu, kad apie jį rašant vis puoli neviltin – taip sunku žodžiais viską apsakyti.

Vėlai pasikinkėm laumžirgius, todėl festivalio vietą pasiekėm saulei dalijant paskutinius savo spindulius. Taip, saulei. Žinia, jog orai tomis dienomis vaišino krituliais, tačiau ir penktadienio vakaro vaizdelis, ir likęs savaitgalis nuteikė itin maloniai. Neprireikė nei pasiimtų dušo užuolaidų (neradau celofano palapinei apdengti), nei konteinerinių šiukšlių maišų – apsemti nebuvom. Tiesa, šeštadienį, kaip sinoptikai  ir spėjo, pakrapnojo. Bet tik tiek.

Pirmąkart festivalio kempinge mačiau tiek daug tentų. Kur tik eisi ir žiūrėsi – vien jie, o po jais, ar šalia jų – palapinės, rąstai, hamakai, laužai, vėliavos, fraktaliniai piešiniai, smilkalų dūmai. O kur dar ir pats miškas su pušimis, samanų ir mėlynių patalu. Tokioje laikinoje miško gyvenvietėje pasijunti lyg koks šaunusis Robino Hudo gaujos vyrukas. Ypač jaukiai nakties tamsoje einant link labirinto atrodė pagrindinis kempingas, dalis kurio buvo įsikūrusi ant šlaito: laužai, tentai, šviesos girliandos bei įvairūs žibintai. Vaizdas lyg iš pasakojimų apie hobitus.

Jei kalbėtume apie aplinką apskritai, tai nakties metu festivalio teritorija atrodė itin įspūdingai. Didžioji dalis veiksmo vyko atviroje, medžių žiedu apsuptoje laukymėje, miško įduboje šalia čia pat telkšančio ežero. Būtent ten buvo įsikūręs visomis spalvomis žaižaruojantis kosminis laivas-pagrindinė scena, didesnioji dalis maitinimo punktų. Viename iš jų galėjai užsisakyti vegetariškos picos, kurią tau iškeps vos prieš porą dienų nulipdytoje krosnyje. Sutemus 2 galingi projektoriai ant miško medžių sienos  – 30 metrų aukščio ir  gerų 50 metrų pločio kino ekrano – rodydavo įvairiausias projekcijas.

Už 4 minučių kelio, paėjus tris-dė tuneliu, panirdavai į mišką, kuriame bazavosi chillout scena ir išsibarstęs plytėjo antrasis kempingas. Įspūdis visai kitas – visiškai uždara jauki erdvė su pušų šakų skliautais. Lyg svetainėje galėjai pasijusti įžengęs į šalimais chill scenos stovėjusią „Kino“ palapinę: žemos lubos, šieno kubai prisėsti, puikus baras, įvairiaspalviai popieriniai žibintai, 16 bitų zilitono muzikytė ir įvairiaplaukė publika: grynu gryniausias star wars‘ų kabokas.

Pagrindinėje scenoje dominavo klasikinės psytranzo dekoracijos – įvairus medžiaginiai tinklai, batika, ornamentai, voratinkliai, gijos, įvairus UV šviesoje atsiskleidžiantys gliukai. Viskas mirgėte mirgėjo, švytėjo. O chillout scenoje dominavo iš čia pat, miške, randamų gėrybių sukurptos dekoracijos. Labai gerai atrodė iš ąžuolo lapų, šakų, beržo žirginių padaryti sodai.  Buvo daug šviesų ir garso.

Muzika scenose skalambijo praktiškai non-stop. Tik eik, šok ir klausykis. Pavargai? Healing area siūlė įvairių seminarų dvasinio tobulėjimo temomis. Ganėtinai įdomus pasirodė kvėpavimo užsiėmimas, kurio pagrindinis principas yra aktyvusis kvėpavimas. Pasirodo su šiuo dalyku buvau susidūręs anksčiau, kai tekdavo pusti … skudučius. Kvėpuoji nedarydamas pertraukos tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Iš pradžių apduisti, vėliau pradeda tirpti galūnės, veidas. Kolegos dalijosi įspūdžiais apie taip pasiektus mistinius išgyvenimus – staiga suvoki negalintis pajudėti, o kažkur galvoje gaudžia varpai. Į įvairiausius lakstymus per žarijas žiūrėjau ir žiūrėsiu skeptiškai. Nusiteikimai nusiteikimais, bet jei jau visai nevaikštai basas ir pėdutės minkštos it kūdikėlio užpakaliukas, davai, gal apseisi? Greitosios neprireikė, bet putos gelbėtojas malšino ne vieno kančias.

Taip pat vyko ir įvairių workshop‘ų užsiėmai. Negaliu sau atleist, jog penktadienį praleidau sapnų gaudyklių gamybą. Tėvai vaikus galėjo palikti puikiai improvizuotame darželyje, pro kurį vis praeinant matėsi – jie tikrai nenuobodžiauja. Nenuobodžiavau ir aš, tikiuos nenuobodžiavo ir kiti. Knyga liko kuprinėje.

Atsitiko taip, kad dar įeinant į festivalį negavau programos. Jų gal per mažai turėjo, todėl kiekvienam nedalijo. Nesusiveikiau jos ir vėliau, vis nebūdavo kada nueiti. Tai štaip ir gavos, kad beveik viso festivalio metu ir nežinojau kas, kada, kur ir kaip groja. Tiesą sakant, buvo visai smagu pasinerti į festivalio garsų upę ir pasiduoti pasroviui. Jokių „oi, kas čia tokie, kas čia groja?“ Pasėdi vienur, paklausai, trauki kitur. Jei jau tikrai panūsdavo susigaudyt, scenose ar šiaip kur buvo priklijuotos programos. Neatsispyriau taip vienąsyk, penktadienio rytą – labai jau išskirtinai žmogus kapojo per ausis psytranzo scenoje. Tai „Spragtuką“ ar Beethoven‘ą įpina, tai kokią rytietišką fleitą. Transdriver ans buvo.

Festivalio kulminacija? Šeštadienio naktis, iš kurios itin stipriai užsifiksavo 2 momentai. Pirmasis – tai ugnies šou. Užklydau į jį, kai jis jau artėjo prie pabaigos, bet pamačiau tai, ko dar nebuvau regėjęs. Kalbu apie vieną merginą, kuri atliko numeri su lanku. Šakės. Visu intensyvumu šalimais skalambija pagrindinė scena, o mergina sugeba vienu metu visur lakstyti, iššokti ir sukti lanką į ritmą rankomis, kaklu, klubais, kojomis. Šokėja lanką svaido į orą, gaudo, suka tokiu greičiu, jog jei jį paleistų – ne viena galva ant žemės garmėtų. Vienu momentu ji visa tarsi sustingo, lanką sukdami kažkur ties kulnais, ir tejudino savo rankas. Atrodė, jog čia šokia pati Kali. Nepakartojama.

Antrasis vaizdelis – tai rytas, šalia didelio laužo (gi sakiau, kad laužai gero festo garantas). Sėdi sau, aplinkui išvargę, bet laimingi veidai, kažkas čia pat sau šoka,  vienas ir taip iš pažiūros linksmas storuliukas su alaus bokalų nuotaikingai linksi galva į šonus, o rankomis tarsi diriguoja iš čia sklindantiems geros energijos srautams. Akis užmerkiau septintą ryto, chillout pušyne skambant „Серенада Трубадура„.

Karpis tarė savo, o pabaigai norėtųsi padėkoti visiems organizatoriams, savanoriams, dalyviams. Ačiū už šį mažą stebuklą, vardu „YAGA“. Kartais žodis sidabras, o tylėjimas auksas.

Foto: Vasare Nar.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *