Yann Tiersen Vilniuje: „begalybė“ garsuose, atšvaituose ir romantikoje

Kovo 7-osios vakarą gausų būrį žiūrovų į Compensa koncertų salę sukvietė Yann Tiersen – žmogus, kurį vis dar linkstame prisiminti kaip „Amelijos iš Monmartro“ ar „Sudie, Leninai“ garso takelių kūrėją. Tačiau šis, jau drįstu sakyti, legendinis žmogus seniai paliko jį išgarsinusius kūrinius už nugaros ir tvirtai žengia tolyn, pristatydamas vis naujas emocingas, užkabinančias, užliūliuojančias ir užburiančias kompozicijas.

ALBUMAS. Naujasis albumas „Infinity“, kurį Yann Tiersen pristatė Vilniuje – gyvos ir elektroninės muzikos junginys, tuo pat metu neprarandantis Yann Tiersen būdingo pasakiškumo, bet sugebantis netikėtai bei maloniai nustebinti klausytoją. Gebėjimas sužavėti įvairiausio tipo ir kartų žiūrovus,  pradedant jaunais studenčiokais ir baigiant vyresnio amžiaus mamomis ir tėtėmis – neeilinis.

SALĖ.  Compensos koncertų salėje lankiausi pirmąkart, tad buvau maloniai nustebinta.  Ne paslaptis, kad Ūkio banko arena jau yra tiek morališkai, tiek fiziškai pasenusi,  o Kongresų rūmai kartais tiesiog per pretenzingi. Man Compensa yra puikus viduriukas – saikingai elegantiška, tačiau tuo pat metu paprasta ir neįpareigojanti erdvė. Tokios Vilniuje jau kurį laiką trūko.

tiersen-15

APŠILIMAS. Privertė išties laukti pagrindinio pasirodymo.  Kūrėją apšildė  jo prodiusuojamos Emilie Quinquis  projektas „Tiny Feet“. Tame pačiame mieste kaip ir Yann Tiersen gimusi prancūzė  multiinstrumentalistė ant scenos išėjo viena.  Švelnus ir skaidrus moters balsas sudarė įdomų kontrastą su melancholiška kartais net isteriška jos atliekama muzika, tačiau apibūdinti pasirodymą geriau nei „tiesiog kokybiška“ negalėčiau. Man Emilie didelio įspūdžio nepaliko, o didžiąją publikos dalį, beje, net išgąsdino. Nemanau, kad problema dėl to buvo publikoje. Tiesiog į Yann Tiersen koncertą atvykę žmonės norėjo ir pirmajame pasirodyme išgirsti kažką į tą pusę. „Tiny Feet“ būtų smagu klausyti kitu laiku, kitomis aplinkybėmis. Netgi namuose šeštadienio naktį ji suskambėjo kažkaip maloniau.

GARSAS. visai gali būti, kad „Tiny Feet“ nesužavėjo ir dėl tos priežasties, kad pirmąją koncerto dalį klausiau parteryje, kur kiekvienas aukštas garsas tiesiogine prasme raižė vieną ausį (taip, kad tų aukštesnių pradėjau paniškai bijotiJ) o antrosios dalies metu jau užlipau į viršų, į balkonus ir ten baimės baigėsi. Nesu didelė garso ekspertė, tačiau jei pirmąkart po n mėnesių iš koncerto išeinu skaudančia ausimi, suprantu, kad kažkas su juo buvo ne taip.

tiersen-32

PAGRINDINIS PASIRODYMAS. čia neišsiplėsiu: buvo viskas, ko tikėtasi ir dar daugiau. Koncertą stebėjau kaip mini spektaklį, kuriame kūrėjas, jo grupė, scenos pastatymas ir šviesų šou jungėsi į vieną darnų derinį.  Skoningi efektai ne tik kad neužgožė muzikinio pasirodymo, bet jį tik sustiprino, nukeldami susirinkusius į pasakišką kūrėjo pasaulį, sudarydami įspūdį, kad pakliuvome ten, kur gimė Yanno dainos. Į žvakių apšviestą studiją,  į gamtą, į kalnus, į akmenuotus atvirus krantus. Daugiau nei valandą trukusiame pasirodyme skambėjo naujausios dainos  (iš „Infinity“)  ir keletas mūsų jau anksčiau pamiltų kūrinių.  Prancūziškumo ten buvo mažai, Yann Tiersen šįkart priminė Sigur Ros magiją ir tai visai nenuostabu, kai jo albumo pamatai gimė toje pačioje tolimojoje šiaurėje.

Negaliu išskirti geriausiai atliktų kūrinių. Visi jie puikūs: kompleksiški, daugiasluoksniai, bet tuo pat metu nepaprastai vieningi. Kūrėjas su grupe pasistengė visiems suteikti aukščiausios kokybės pasirodymą.

KODĖL? Nesinori baigti liūdna gaida, tad tebūnie šis skirsnelis priešpriešpaskutinis: iki šiol nesuprantu, kodėl vos nutilus paskutinei dainai (o kartais dar ir gerokai prieš jos pabaigą) visi pradeda stotis ir bėgti tarytum griūtų koncertų salės stogas ar būtų pranešta apie atominę ataką. Kur jūs, mielieji, priskubėsit? Paltą pasiimsite pora minučių anksčiau? O gal užpakalį nuo sėdėjimo paskaudo?  Suprantu pilnai, jei tai būtų vargšai studentėliai, kurie neturi pinigų taksui, tad iš paskutiniųjų stengiasi spėti į paskutinį autobusą. Tačiau koncertas baigėsi prieš dešimt, ir tie, kurie pradėjo stotis buvo visai ne studentai, o gerbiamieji ponai ir gerbiamosios damos. Gal kuris vienas jų ir jautėsi ne vietoje viso koncerto metu, tad vos pradėjus griaudėti plojimams suskubo bėgti, bet abejoju, kad visai bandai, kuri pasipylė ant laiptelių, tai galėtų būti taikoma. Nesmagu man moralizuoti, tačiau kiekgi galima būti netašytiems? Jums atidirbo, išgyveno, išjautė koncertą, o jūs net pabaigos palaukti nesugebat, nekalbant jau apie elementarų paplojimą. Ech.

tiersen-70

SIURPRIZAI. kompozitorius kartu su savimi į Vilnių atsivežė ne vien numylėtinę „Tiny Feet“, bet ir Martin Zeichnete, „Kosmischer Laufer – The Secret Cosmic Music of the East German Olympic Program 1972-83“autorių, su kuriuo pagrojo dar keletą kompozicijų.  Apie jokį Martin Zeichnete iki šiol nebuvau girdėjusi, o vintažiniai elektronikos garsai, kažkada drausti groti, pamiršti trisdešimčiai metų ir tik visai neseniai ištraukti į dienos šviesą, leido susipažinti su dar vienu puikiu projektu, kurį šį sekmadienio rytą narstau jau gerą valandą.

PABAIGAI. Vakaro pabaigoje Yann Tiersen  grįžo ant scenos lydimas nenuilstančių žmonių, (tų, kurie nesigrūdo prie išėjimo ir nelaukė rūbinėje) plojimų. Tada  atlikėjas dar kartą parodė, kad ir būdamas vienas geba meistriškai įtraukti publiką – nesvarbu, ar pianinu skambintų, ar pagriežęs melodiją smuiku emocingai numestų ant grindų stryką. Valio Yannui už tai ir didžiausias ačiū renginio organizatoriams, padėjusiems šiam mažam stebuklui Vilniuje įvykti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *