Prisipažinsiu, toks aš ir Stasio Povilaičio gerbėjas. Nepatikdavo man nei atsitiktinai išgirsti jo įrašai* – šie visad rodėsi kiek skystoki, – nei pasirodymai TV ekranuose ar bele kokiuose nostalgijų vakaruose, kurių vaizdelio siaubui gražiai apsakyti visad trūkdavo žodžių. Taip, Povilaitis kultinė asmenybė, realiai galingas solistas, tačiau mane visad liūdindavo faktas, kad jis ir vėl dievai težino kelintą kartą traukia pagal fonogramą. Fonogramą, kuri jį žudo, neleidžia atsiskleisti visu grožiu ir švaisto jo talentą.

Mano vizijoje už Povilaičio turi stovėti galinga gyvo garso mašina:  geriausias bigbendas, mikliausių pirštelių styginių ansamblis, keli pritariamieji vokalai, galingai bumbsinti ritminė bepročių sekcija, o soluotes gitara raižyti senas metalistas. Lietuviškajam Sinatrai žemiau nusileist nevalia, tik tada jisai spindės visa savo šviesa! Štai tokių minčių genamas nusprendžiau, kad jei tikrai išpuls proga pamatyti Povilaitį su tokiu užnugariu, tai neabejotinai ja pasinaudosiu. Jaučiau, kad tarsi feniksas Stasys pakils iš pelenų ir supleškins mus, mirtinguosius, savąja balta liepsna – bus žvėriškai galinga.

Ir toji proga išpuolė Maestro Povilaičiui minint savo 50-ies metų scenoje jubiliejų. Ta proga rengiamas koncertų turas po Lietuvą. Papasakojau redaktoriui, kokis čia nesveikai geras reikalas mūsų laukia, kad negalima praleisti tokios progos ir būtina varyti į koncertą Vilniuje. Taigi kovo 17 d. rimti lyg į kokius atlaidus atvykę žengėm į Siemens areną. Arbatėlė, antrasis skambutis, skubam į savo vietas. Kiek po septintos užgesta šviesos ir žiūrovai pakviečiami plojimais sutikti vienintelį ir nepakartojamą Stasį.

Griaudžia vario audra, žavių mergičkų trio traukia „aidi, aidi“ ir štai scenon žengia vakaro kaltininkas. Bliamba, dabar iš šiokios tokios laiko perspektyvos žvelgdamas susimąsčiau, kad senokai teko begirdėt geriau parinktą opening dainą: labai savo vietoj. „Aidi, aidi, aidi, aidi vis“ – ponios ir ponai, scenon iškilmingai žengia istorija! Pirmasis vakaro triumfas ištiko per rašalu persunktos  trečiosios dainos „Nekaltink fortūnos“ finalą – staugė, trypė, vieningai plojo įsivažiavusi ne pirmos jaunystės publika. Toliau Maestro atidavė duoklę seniai beskambėjusioms dainoms. Štai „Vakarų giedruma“ paskutinį kartą buvo atlikta prieš 20 metų. Panašų laikotarpį rūsiuose brandinta ir „Užsisklęsti neverta“.

Pertraukėlėse tarp dainų žiūrovus dažniausiai užimdavo aktorius Rumšas jaunėlis. Po pirmoje koncerto pusėje patirto buksavimo ilgomis prakalbomis apie sovietų laikus, nostalgijas ir panašias saldybes, vėliau, reikia pripažinti, žmogus tikrai įsivažiavo ir ne kartą privertė nusijuokti. Žodžiu, vaizdelio nepagadino. O jei grįžtume prie tų kalbų apie sovietinius laikus, tai Rumšas jas itin klastingai atvedė iki Amerikos Samao administracinio centro Pago Pago.  Ar viena nuotaikingiausių vakaro dainų „Pago Pago“ buvo apie tą Pago Pago taip ir nesupratau, bet esmė, kad tą Pago Pago supa vandenynai ir tai vien sala merginų. Pašėlusios gorilos mušė būgnus, o klyksmais atitarė įvairiaspalvės papūgos.

Atskiru žodžiu privalu paminėti Povilaičiui pritarusią grupę: ji susidėjo iš Kauno bigbendo, Šiaulių kamerinio orkestro ir 3 pritariančiųjų vokalisčių. Ypač didelė pagarba bigbendo bosistui. Puikiai ir galingai skambėjo orkestrui nepriekaištingai parašytos dainų aranžuotės. Smagiausia, kad visas šitas organizmas buvo pilnavertis Maestro Povilaičio partneris. Taip visada turėtų būti.

Antrojoje koncerto dalyje buvo išridenta sunkioji artilerija: „Žirgų lenktynės“, „Gera buvo, Čipolinai“,  „Dar širdyje ne sutema“ su Mantu, „Kristina“ su diskobolu bei Karina Krysko, „Pienė“ ir begalė kitų vos ne stadioninių himnų. Vaikai lakstė po areną, senjorai plojo, jaunimas trypė polkas, sukosi valso sūkuriuos, o Povilaitis skendo nešamų gėlių jūroje. Redaktorius sako, kad kaltas brendžiukas, bet aš sakau – geros vibracijos. Būtent jų vedama publika siautė, pritardavo solistui, o vadovaujama Rumšo dar ir sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Koncertą baisiai netikėtai baigė du didžiausi šlageriai: „Sudeginti tiltai“ ir „Švieski man vėl“. Publika vieningai baksnojo pirštais į Maestro kaltindami jį sudeginus viltį sugrįžti, o kas dėjosi per siautulingą „Švieski man vėl“ sunku ir apsakyti: kilnojosi arenos stogas, vėrėsi žemė, pusiau skilo šventykla, danguj mainėsi saulė ir mėnulis. Geriau pažiūrėkit štai šį įrašą.

Vėliau pažiro konfeti – ir viskas, šou baigtas. Kiek laiko viskas truko – negaliu pasakyti. Viena už kitą smagesnės dainos pralėkė taip staiga, pakeliui šluodamos viską savo kelyje, kad net praradau laiko nuovoką. Rodės koncertas truko vos pusvalandį. Bet gi koks Maestro nuoširdumas, kokia puiki atmosfera, kaip viskas lipte sulipo – aukščiausias lygis, aukščiausias profesionalumas!

Taigi, gerbiamieji skaitytojai, hipsteriai, elito atstovai ir draugai mano, liekite ašaras, kad nebuvot šio reginio liudininkais, liekite kruvinas ašaras ir atgailaukit, nors vis tiek nesugebėsit suvokti, ką praleidot. Tai buvo „kartą gyvenime“ patirtis, kai į vieną vietą susiplakė geriausių Lietuvos kompozitorių, nuostabiausių muzikantų ir nepakartojamo Stasio Povilaičio – visos estrados viršūnės – darbo vaisiai. Viso to rezultatas yra vienas geriausių koncertų, kokį tik teko regėt ant Lietuvos svieto.

Gera buvo, gera, Maestro, su jumis.

*Po koncerto bandžiau suteikti antrą šansą Povilaičio įrašams –  perklausiau koncerte skambėjusias dainas. Ech, bet ne tas, nors tu ką. Ir labai liūdna, kad nebus įmanoma atkurti nors dalelytės to, ką kovo 17-os vakarą išgirdau Maestro koncerte, nes turo live albumas bus išleistas, nebent kai kiaulės skraidys.