Jurga Šeduikytė… Viena iš atlikėjų, kuri bent man sukelia pasididžiavimą, kad esu Lietuvis. Nuolat ieškanti, pataikanti į širdis, nenusipiginanti ir tuo pačiu novatoriškai eksperimentuojanti. Panašiai yra ir su gyva legenda Andriu Mamontovu. Kagis, gyvename epochoje, kai galime stebėti ir klausyti gyvai tokius istoriją rašančius atlikėjus ir nėra čia ko skustis.  Juolab, kad paskutinis Jurgos albumas buvo geriausias iki tol leistas darbas, tai naujojo “Breaking the Line” laukiau su dideliu nekantrumu. Kaip ir žinoma koncerto, kuriame šį diską nusirėžiau (ir dabar klausau).

Vėluoju kaip visada mandagiai. “Neseniai pradėjo, prieš kokias 5 minutes”, – gestikuliuodama man aiškina kasininkė. Ir nieko nelaukdamas neriu į gamybą. Kurioje kažkada vyko pramonės procesai, o dabar gaminama gyva ir pusiau gyva muzika. Pirmi Jurgos gabalai, kaip apšilimui, mažai ką stebino – buvo sugrota senojo repertuaro dainos, kaip, kad “Instrukcija”. Atlikus šį warm up’ą – jautis buvo stvertas už ragų – naujasis albumas ir kadangi prieš tai jo nebuvau klausęs, tai bijau sumeluoti, kad nuo a iki z sugrotas. Bet, manau, kad buvo būtent taip.

Kas iš karto pribloškė ir iš žavesio fotoaparatą tankiai mirksėti privertė, tai nereali Jurgos šukuosena. Kasytes pakeitė ilgi, garbanoti, žvilgantys ir vešlūs plaukai. Begėdiškas žavesys. Kuomet pagaliau pavyko atplėšti akis nuo šios ištekėjusios moters į žvilgsnį krito ant scenos esantis ansamblis. Buvo ir kontrabosas, ir smuikas ir gitara ir kiti gyvi instrumentai. Nors aš tiesa sakant jų per daug aiškiai neišgirdau. Bei, kas be ko – trys muškietininkai – Leonas Somovas, Vidas Bareikis ir Petras Geniušas. Dream Team – taigi, kad nepasišakosi.

Dainų, kokios buvo sugrotos koncerte be abejo, kad nevardinsiu, nes paprasčiausiai CD nusipirkau būtent po koncerto ir štai kokį pusdienį suku. Bet paėmus bendrą atmosferą turiu pipirų. Nežinau kodėl, bet kompaktas man klausosi kur kas smagiau, nei koncertas. Garsas kaltas? Atlikėjų statiškumas? Na, čia nemanau. Bet kažko trūko. CD albumas yra totaliai nuostabus, gi koncerte skambėjusios naujos dainos manęs, kaip išsireiškia menininkai, neužbūrė. “Ne aš kaltas, o aplinka kalta…” – dairydamasis į šonus tylomis burbėjau ant marozų…

Žinoma, čia asmeninė nuomonė, nes žiūrėk koks kolegų portalas parašys, kad totaliai gyvenimo perfornamcas tai buvo. Bet, juk pripažinkime – mes visi kartais iš lovos išlipame ne ta koja – tiek tu tiek aš, tiek atlikėjai. Kad ir pavyzdžiui imkime scenografiją. Kažkokios marškos ištemptos į trikampių pavidalus, kuriuose rodomi visiškai nereiklios vizualizacijos. O kai primeni priešpakutinio albumo TEATRALIŠKĄ pristatymą… Su šokėjais, garbanata baltapūke Jurga ir pan. Tai norom nenorom lyginti esi priverstas.

Šiaip ar taip su papuošimais nebuvo pamažinta, nes iš šonų buvo pritaisyti lynai, kaip nusprendžiau, kad apsisaugot nuo gerbėjų ant scenos antplūdžio. Bei gi koncertas buvo filmuojamas. Tad spėju bus rodomas arba per Naujaką arba per kokias Kalėdas. būtinai įsijungsiu. Nes gal tada pamatysiu ko aną vakar nepamačiau. Nors, žinoma, iki tol dar ne vieną koncertą aplankysiu.

Pats “Loftas” buvo arti sausakimšo . Publika daugiau klausė nei tūsinosi. Dažniausiai vidinės būsenos šokis buvo padabintas tokiu veiksmu kaip užmerktos akys, šypsena ir lingavimas į taktą. Ar bisas buvo nepamenu, bet atrodo “Nebijok” nesugrojo. Tada atrodo buvo užsiėmęs derybomis dėl kainos už kompaktą. Na ir finalizuojant, tai deja šis koncertas nepateks tarp kult.lt geriausių metų pasirodymų. Nebuvo kažkokios stebuklingos auros, nepajaučiau ypatingų energetinių pliūpsnių, bei gi tiesiog per daug neužvilko ir tiek.

Tad išsireikšiu paprastai – lauksim kitų koncertų, gal perklausius normaliai įsigytą CD, jis absoliučiai priešingai klausysis, o koncertas bus visiškai kitoks juntiminiais (ir ne tik) organais.