Kaip gi nenueisi į šią juostą. Tiesiog privalėjau nueiti į “Laiškai Sofijai”, nes Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra genijus ir mano mėgstamiausias Marijos žemės menininkas. Filmas – tai meilės istorija, kuri pasakojama laiškais rašytais Sofijai, iš kurių tik ji viena žinojo kas jis per tūlas. Kaip sakiau, M. K. Čiurlionis man yra įkvėpėjas. Unikalus, tautišką savitumą turintis tapytojas, nuostabios ir skaidrios muzikos kūrėjas ir dargi rašęs poetiškus laiškus. Visokie Fluxus su savo šyzom slepiasi giliai po lapais, bet, žinoma, čia tik mano nuomonė. Tad šios juostos laukiau su dideliu nekantrumu. Ir ko gi sulaukėm?

Pradėkime nuo to, kuo šis filmas yra geras. Nepakartojamai gražiai perteiktas laikmetis, puikus operatoriaus ir montažisto darbas, režisieriui – Gervės. Šiose sferose ne tai, kad neprikibsi, bet galima siųst kaip pretendentą į Oskarą. Na, ir galų gale aktoriai… Jau po ne vieno Lietuviško blockbusterio su nuostaba pastebiu, kad lietuviai pagaliau VAIDINA. Ar “Valentinas vienas”, ar jau kultu tampanti “Aurora”. Nebėra tų teatrališkai tragiškai perkreiptų grimasų, ar pasruvusių kruvinomis ašaromis ir šiaip prakaitėliu akių.  Kastingo meistriškai parinktas aktorius ne tik išvaizda panašus į Mikalojų, bet ir tikrai gerai susidorojo su savo vaidmeniu. Kaip ir Sofija.

Filme apstu gražių vaizdų, daugybė skanių dialogų, simpatiškų aktorių, o ir pats filmas kūrėjų pristatomas kai “romantinė drama”. Kas, jei ką, yra bene riebiausias minusas, mano nuomone, bet apie tai vėliau. Tai – gražus filmas: nėra nė N-16 scenų, nėra kraujo ar panašių dalykų, netgi  rytų kovos menų ir tų nėra. Tad drąsiai eikit ten visa šeima, kad supažindinti su didžiuoju kūrėju ir savo bręstančias atžalas. Bei, kas be ko, šviesiai praleistumėt laiką. Garantuota atgaiva, po filmo jautiesi šviesiai.

Na, o dabar kas patinka visiems skaitovams – minusai. Žinoma, jei įsikinkysim į filmo gamintojų užmanymą, t.y., kad sukurt romantinę dramą, tada minusai netenka prasmės. Bet man, kaip mėgstančiam narplioti sudėtingesnes temas, į daug ką gilintis, tai Dieve, juk iš gana sudėtingos M. K. Čiurlionio asmenybės galima buvo išpešti tiek daug… ir dramatišką charakterį, ir įtemptą siužetą, ir šiaip, galų gale, tikrą rimtą dramą. Juk tokius kūrinius, manau, ne iš džiaugsmo jis kūrė, o draskomas vidinės kovos, bandydamas rasti sielos ramybę. Tačiau tačiau… Koncepcija buvo pasirinkta lengvo pobūdžio, nesigilinant į sudėtingumus, o suteikiant žiūrovui gražias emocijas.

Pabaigai noriu pasakyt, kad filmas šaunus, pamatyti verta, tikras, kaip Lietuviškam meniniam filmui, šedevras. Tačiau Dievaži, tikrai norėjosi šio įdomaus menininko charakterio platesnio atskleidimo, dramatizmo; kodėl jis toks buvo, iš kur tos įstabios mintys paslaptingiems paveikslams, iš kur “Jūra” ar “Miške”. Tiesiog masė neatleistinai neišnaudotų veiksnių. Koks patiekalas be raudonų aštrių čili pipirų!? Labai tikiuosi, kad prie M. K. Čiurlionio kino kūėjai dar sugrįš nevieną kartą, bandydami giliau ir plačiau atskleisti  jo tragizmą, charakterio vingius ir dar daug daug. . .

Tačiau iš kart sau pabaigai paprieštarausiu – kita vertus kam rodyt ir narpliot problemas, kai jų mūsų gyvenimuose ir taip nestinga. Tad gal visgi filmo konceptas, tam tikru aspektu, taiklus ir prasmingas.