Jei manęs paklaustų nuo ko geriausia pradėti klausyti metalą, amerikiečiai Manowar, ko gero, būtų pirmo pasirinkimo grupė. Saikingai sunkūs, saikingai agresyvūs, melodingi, nepersunkti satanizmo, sakyčiau netgi pozityvūs ir šviesūs. Nors geriausi grupės laikai, deja, jau praeityje, tokie albumai, kaip “Kings Of Metal” ar “Fighting The World” savo laiku nepaliko abejingų ir senosios kartos metalistų buvo nuzulinti iki skylių.
Kad jiems abejingų mažai ir šiais nelengvais laikais, parodė pilnutėlė Ūkio banko arena. Dar tik pusė septynių, o eilė prie įėjimo, kaip prie degtinės Perestroikos laikais. Susirinkusiųjų amžius svyruoja nuo trisdešimties iki jaunesnio pensijinio, nors užregėjau ir kelis jaunus veidus. Salė sausakimša, alus brangus – žodžiu viskas kaip visada. Vieninteliai šios koncertinės erdvės pliusai – gera akustika ir geras matomumas iš bet kurios salės taško.
Žvaigždūnai Manowar mandagiai vėlavo kokį pusvalandį ir užkūrė savo fanams tikrą pirtį. Skambėjo tiek hitai, tiek mažiau žinomi kūriniai, dabar nesiruošiu perpasakoti viso to vakaro set listo. Kas nebuvo, tas pats kaltas, o buvusiems nėra reikalo prisiminti kas po ko sekė. Taip, Manowar yra didžiausi pozeriai iš kada nors matytų, bet ta jų poza, kaip ir naivoki tekstai yra tokio aukšto lygio vaidyba, kad mažai kas iš šiuo metu grojančių grupių gali kažkuo panašiu pasigirti.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=URrGrfmVaHQ[/youtube]
Tai nėra pasipūtimas, ar idiotiška savireklama – tai aukščiausios kokybės produktas, maža to, nuostabiai suderintas su tokia pagarba auditorijai, kokią išties mažai kas parodo koncertų metu. Ir kas, kad visa tai buvo atrepetuota iki paskutinio judesio ir paskutinės nutrauktos DeMaio boso stygos, kaip ir geras dešimt minučių trukusi lietuviška prakalba, kaip ir instaliacija už grupės narių nugarų su lietuviška trispalve. Kaip ir frazė “Death To Untrue Metal!” Visa tai rodo, kad grupei rūpi palikti gerą įspūdį apie savo šou, kad į sceną Manowar išėjo ne vien brangiau parduoti savo fizionomijas – jie sąžiningai atidirbo kiekvieną sumokėtą jiems litą!
Išgirtoji Gineso rekordo verta aparatūra garso padavė per visus galus ir tikrai kokybiško – ausyse po koncerto dar gerą parą zvimbė. Jau vėliau, po koncerto, siurbčiodamas alų mąsčiau – ar pasirodymui trūko kažko? Noras pasikabinėti prie smulkmenų, žinoma buvo. Galėjo būti pora dainų daugiau, galėjo išeiti bisui, galėjo priimti kokią apšildančią grupę, galėjo leisti fotografuoti, juolab kad šiais laikais geras nuotraukas galima išspausti iš geresnio mobiliojo. Galima ilgai zyzti kad grupė jau seniausiai virto savo pačių parodija…. Bet… Nesinori. Manowarų fizionomijos po dvidešimties metų per ištiestos rankos ilgį – buvo. Geriausi gabalai – buvo. Bendravimas su publika – buvo. “Sign Of The Hammer” – buvo. O ko daugiau reikia?
Recencija, kaip Manowar koncertas-parašiau iš pareigos. Ir Joey DeMaio rašosi to pozerio pavardė. Kažkaip ne pirmą kartą toks paradoksas, rašyt norisi, bet mokykloje taip ir neišmokta.