Niekada nebuvau nei rasistas, nei homofobas, nei šovinistas ar nacionalistas bei netgi nemėgstu teisti kitus. Nes juk visi mes esame iš to paties molio drėbti, visi esam tokie pat nuostabūs, kaip ir su savais firminiais triukais, kuriuos vieni mėgsta, kitus siutina. Toks jau pasaulis – margas, kartais juodas, dar dažniau užknisantis. Tačiau tai ką teko patirti per paskutinę kelionę pro Lenkiją (svarbiausia ne į ją), sukelia dvejopus jausmus, apie kuriuos nutariau štai pasidalinti.
Pamenu kaip prieš kokius 10 metų pirmą kartą važiavau grynai į šią šalį, į Heineken Open‘er festivalį. Tada visi it po viena vieningumo vėliava, paniekinamai tyčiojosi iš tragiškų Lenkijos kelų. Daug duobių, nesaugaus siaurumo lygis su galybe vingių ir t.t. ir pan. Važiuojant 10-čia metų po to kokią situaciją matome? Tokią kokią mačiau ir po 5 metų po pirmojo vizito – niekad nesibaigiančios statybos, kurių dėka eismas ne pagreitėjęs, o pastoviai esi priverstas sėdėti kamščiuose, nuolat pristabdydamas ir kelionę prailgindamas keliomis valandomis dėl to.
Šį kartą kaip minėjau Lenkiją lankiau te pravažiuodamas pro ją, nes vykau į Slovakiją. Vykstant pirmyn – nieko blogo nenutiko. Pasų kontrolė praeita, kamščių tų tradicinių buvo, bet čia menkos „tradicinės“ bėdos prie kurių visi esame įpratę ne tik Lenkijoje, bet ir kitur. Bet smagiausia dalis laukė jau grįžtant iš Slovakijos į brangią ir gražią (sakau be ironijos!) Lietuvėlę. Kaip žinia esame Europos Sąjungos d.ž.k Šengeno nariai. Ir nei Čekijos pasienyje, nei juo labiau Slovakijos (kurion ir buvo vykta) dokumentai nebuvo tikrinami.
Pačioje apatinėje pietų Lenkijos dalyje sustabdomas autobusas policijos ekipažo. Policininkai apžiūrinėja visų dokumentus. Mano ID kortelę ir dar kelių pasiima kažkodėl su savimi, o tris keleivius priverčia išlipti iš autobuso ir prapurto jų kuprines. Ne nuodugniai, žinote, bet mandagiai. Praėjo apie 15 ilgų minučių laukimo ir mane pakviečia pas save, iki policijos automobilio. Pareiškia, kad mano ID kortelei „kažkas ne taip“. Be abejo, jūs suprantate, kad kaip ir priklauso daugumai lenkų jiems, kaip beveik 90 nuošimčių (netgi) jaunųjų lenkų anglų kalba yra tokia pat sunkiai įkandama ar išmokstama kaip beždžionei išsikrapštyti bananų likučius iš tarpdančių.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=Mv2y-ai5K2Q[/youtube]
Paklausia manęs „pa russkiy imėėš govarit“? Aš kaip born in USSR, atsakau „da!“ Bat galima sakyti ties tuo jų rusų kalba ir baigėsi. Vėliau jie viską dėstė maždaug taip – 10 žodžių lenkiškai ir kokie du išlemenami rusiškai – bandyk, mielas prietėliau, suprast mus kaip nori. Tad, apie manąją situaciją dėl ID kortelės dabar… Ji nebuvo išėjusi iš galiojimo ar dar kas, bet tiesiog buvo pamesta prieš pora mėnesių ir apie tai buvo pranešta policijai. Vėliau kortelė atsirado ir dėl grynaus nežinojimo nenuėjau į policiją dar kartą, ką tokiais atvejais reikia padaryt (įsidėmėtina visiems nežinantiems ir keliaujantiems pro Lenkiją!) kai ji atsiranda.
Pradėjau jų netgi praktiškai maldauti, kad paleistų ir, kad suprantu savo klaidą, kad nueisiu vos grįžęs į policiją, ir kad į priekį važiuojant juk su kitais lenkų policininkais buvo viskas OK. Jie atsako „pasakyk, ar tai mūsų problema, kad tu nenuėjai į policiją kai ID atsirado?“ Aš kaip ne piktybinis ir žinau, kad su policininkais juokaut nevalia sakau „Da“, o autobuso vairuotojas jau ragina kažką daryt, nes jie vėluoja pasiekt tą ir aną miestą. Tad lenkų policija, kad vairuotojai neknistų proto gana greit apsisprendžia – išsikrauk daiktus ir lieki su mumis.
Kai autobusas nuvažiavo – bandžiau laikytis oriai, t.y. vos ne graudžiai verkdamas. Dar didesnę savigailą padidino tas faktas, kad už kelėtos minučių tie, savo pareigas uoliai vykdantys, lenkų policininkai nuo autobuso išvažiavimo paleido mane laukuose su palinkėjimu „tik netranzuok čia, nes magistralėje vaikštinėt negalima įstatymiškai ir gali baigtis blogai“. Taip paliktas buvau pačioje Lenkijos apačioje, su keliomis krovininėmis mašinomis ir kas kart sustojančiomis tam, kad nusilengvint, suprantate.
Vienintelė išeitis tą kart rodėsi, eiti prie fūristų ir bandyt įsitrint prie jų, kad nuvežtų iki Varšuvos, iš kurios išvažiuoja mano autobusas 23:30 į Vilnių. Užklausus vieno ar anas kalba Angliškai ar rusiškai – atšovė „čia lenkija ir kalbama čia lenkiškai.“ Dar prie to pačio tas storas plikas šlikštynė paklausė iš kur aš, ir kai atsakiau, kad iš Lietuvos, su pasididžiavimo kupina gaidele balse išreiškė, kad koks tu Lietuvis, jei nekalbi Lenkiškai!?
Galiausiai toje aikštelėje sustojo mašina, kuria važiavo vienas Lenkas. Jis vėlgi tradiciškai „nerazumiu“ pasakė, bet pametė iki artimiausio miestelio. Labai tolima Varšuva liko jau senai užmišta, kaip oras buvo reikalinga bent kokia civilizacija. Tas miestelis vadinosi berods Grivice, paleido mane jo pačiam pakraštyje, degalinėje, kur iš trijų ten dribusių paauglių, laimei viena mergina pusiau kalbėjo angliškai. Pasakė kur yra autobuso sustojimas, kuriame bus galima sužvejot autobusą iki traukinių stoties.
O va čia ir apsiverčia istorija aukštyn kojom. Pasitaikė itin malonus, komunikabilus, ir paslaugus jaunas lenkas toje stotelėje. Šis ne tik puikiai kalbėjo angliškai, bet dar ir telefonu sužiūrėjo, kada važiuoja traukiniai į Varšuvą, bei, kadangi pats ten vyko, maloniai sutiko pagelbėti susidariusioje padėtyje ir palydėjęs iki jos dar ir bilietą su nekalbančia kasininke padėjo nusipirkti. „Your name is also Martynas?! Oh, so that‘s why have such a good conversation!“ Pasakė man jis, o aš atsisveikindamas apsikabinau tą prietėlių, kad jis toks dėkingas pasitaikė.
Traukinyje labai baiminausi ar spėsiu į autobusą, nes tarpas tarp traukinio atvykimo į Warszava Zachodnia traukinių sotį, iki autobusų stoties iš kurios turiu išvykti buvo vos 15 minučių skirtumas. Kajutėje sėdėjo vėl gi nei vienas kalbantis angliškai lenkaitis ar lenkaitė. Tačiau vėl gi istorija krypsta iki pozityvaus ir svetingo lenkiškumo. Miela moteriškė pamačius, kad niekaip manęs nesupranta, bet iš gesų „daug maž“ supranta ką turiu raumeny – pradėjo skambinti savo draugams ir klausti jų ar toli reiks man eiti nuo traukinių stoties iki autobusų ir ar man pakaks tų 15 minučių.
Apskambinimams negailėjo laiko ir davė netgi su vienu „more or less“ (kaip jis pats išsireiškė telefonu) angliškai kalbančiu lenku šnektelti apie padėtį. Šis man šiltai išaiškino, pažiūrėjęs prieš tai į žemėlapius, kad stotys yra praktiškai už 3 žingsnių viena nuo kitos ir jas tikrai bus lengva viena nuo kitos pasiekti. Išlipus iš traukinio kita jauna lenkaitė netgi palydėjo iki pat sustojimo iš kurio autobusas (kuris net nebuvo atvažiavęs dar, nes vėlavo) ir turėjo pajudėti į mylimąjį Vilnių.
Tad štai tokie tie dvejopi jausmai apie Lenkiją, jos infrastruktūrą, išsimokslinimą ir apskritai žmones. Paulas McCartney‘is dainavo dainoje „People ar the same wherever you go…“ ir beabejo, kad jis teisus. Šis rašinys savyje daugiau turi negatyvo, kuris labai prasiskina kelią į populiarumą tarp skaitomiausių naujienų (kaip gi kitaip), tačiau ir krislai pozityvumo čia tiesiog akinamai žiba. O kaip kiekvienas šį straipsnį perskaitys asmeniškai – priklauso nuo nuotaikos ir nusiteikimo. Aš pavyzdžiui jį rašiau būdamas vis dar gana stipriai piktas, gi parašęs pasijaučiau tarsi plaukiojantis pozityvumo jūroje.