Robbie Williamsu niekad per daug nesižavėjau, nors ir esu gana tolerantiškų pažiūrų žmogysta. Man jau geriau „Take That“ paduokit su kokiu jų gabalu „Babe“. Tačiau visgi bandos jausmas yra bandos – žvėriškų kainų bilietai išpirkti visi per keletą valandų, Ramūno Zilnio rekomendacija, teigianti, kad jis nematė geresnio enterteinerio gyvenime ir t.t. paskatino paskutinėmis akimirkomis susižvejoti bilietą pagal skelbimus ir atsibelsti į aukštuose kalneliuose gyvenantį Kauną. Suremontuotą, aptvarkytą ir su ta pačia, metais iš metus nesikeičiančia, kiečiausia picerija respublikoje pavadinimu „Milano“.
Kadangi visada į renginius iki šiol ėjau su akreditacija, tai nebuvau susipažinęs kaip juda eilės į renginį. Tokiems kaip aš būdavo išskirtas „press“ ar tiesiog tarnybinis įėjimas. Tad buvo įdomu patirti ką reiškia į anšlaginį renginį eiti su bilietu. Ir čia iš ties malonus nustebimas. Eilės buvo ilgos, nes atėjau iki koncerto likus kiek daugiau nei pusvalandis (piko metas!), bet, kas nuostabiausia, viskas judėjo greitai, sklandžiai ir užtikrintai. „Va, ką reiškia geras Arenos projektas, mhm…“ – bepraeidamas, pro čiupinėjantį mane apsauginį, mąsčiau.
[youtube]https://www.youtube.com/watch
?v=DWYQt3QntaA[/youtube]
Bilietas, į totaliai sould-outinį koncertą atrodytų turėtų kainuoti brangiau nei pirktas, ane? Bet aš juk esu, jums mielieji, gerai žinomas kaip lucky bastardas. Gavau sėdima bilietą prie pat garsistų (kas garantavo perfekcionistinį garsą), plius, jei Robertutis užkačialins gero grūvo iš anos vietos labai lengvai būčiau galėjęs nusibelsti ir pašokti polkos. Ir bilietas kasoje kainavo 100 eurų, gi man miela mergina jį pardavė už 80. Žodžiu pradžių pradžia buvo kaip niekad gera, su nusiteikimu ir pakylėjimu. Beliko sulaukti chuligano iš England drąskymosi ant scenos.
Startas buvo geras. Pradėjo pacanas su gerai žinomais šokių hitais kaip „Let Me Entertain You“, „Rock DJ“ ir pan. „To aš ir laukiau to ir tikėjausi“ – rėkiau sau mintyse – „velniop tą sėdimą vietą, varau aš… kaip jaunimas išsireiškia „tūsint“!“ Bet labai greit tos „patūsint“ mintys ėmė ir subliūško… Tiesiai į sėdimą vietą. Nors ir nesu Williamso klausytojas, bet beveik visus jo hitus tikrai gerai žinau. Tačiau, ką aš žinau, gal ne pakankamai visgi esu jo klausęs, nes bene pusę koncerto chuliganas iš „Take That“ grojo bent man vien nežinomus gabalus. Plius minus pusė gabalų buvo man negirdėti.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=irByA_XJ5Ec[/youtube]
Antras dalykas tas, kad „patūsinimui“ kliudė ir tas faktas, kad iš tų žinomų gabalų apart tų pirmųjų pavardintų nebuvo toliau šokiniai. Ar per „Supreme“, „MIllenium“, „No Regrets“ galima šokti? Ne. Kitos dainos kaip paskutinioji „Angels“ ar trečia nuo galo „Feel“ buvo baladės. Gal ir nieko, bet aš joms jokios nostalgijos nejaučiu, tad kaifo per didelio tikrai nebuvo, ko tarkim nepasakysi koks buvo prieš savaitę klausant Bryano Adamso kokio „Please Forgive Me“… Dar į set-listą papuolė tokie „Kvynai“… Gabalai „We Will Rock You“, bei „Bohemian Rhapsody“. Kas keisčiausia, kad būtent per šią dainą aš labiausiai per visą koncertą pasileidau garbanas.
Viena kas neįtikėtinai vertė iš koto, nustebino ir nuteikė jaukiai bei maloniai tai – publika. Žmonės atėjo į koncertą ne šiaip pasėdėt, nes juk šiaip šiais laikais niekas nesimėto pinigais už bilietą mokėdami 100 su virš eurų. Kol nemačiau Robbie Williamso koncerto maniau, kad tik pas „Depechus“ ar „Cannibal Corpse“ toks bardakas vyksta, kuomet visos sėdimos vietos virsta stovimom, o areną užpildo banguojančių rankų jūra. Iš ties nenusakomas vaizdas, pasaka. Be abejo negalima pamiršti ir „šou“ efektų, bet jie manęs nenustebino iš vis. Vizualkės neoriginalios, na jo, kostiumų pakeistas buvo ne vienas, šokėjų ir pritariančiųjų vokalistų taipogi daug. Bet, broliai ir seserys, Selas irgi ne ką prasčiau pavaros, sutikit… (čia šiek tiek smagaus sarkazmo, jei ką).
Tad summa summarum, renginys mane labiau nuvylė, nei sielą praturtino. Nuo šiol į tokius koncertus, už kuriuos reikia mokėti atsakančius pinigus už „ne itin“ adoruojamą atlikėją ar bandą, žiūrėsiu ir rinksiuosi atidžiau. Arba eisiu tik dykai. Žinoma, pats Williamsas velniūkštis geras, bet esu matęs ir daug ne ką prastesnių Englanų už jį, kaip tarkim Damon Albarnas ar Johnny Rottenas, ar tas bičas kur iš grupės „Pulp“.
