Keturios laisvos dienos – unreal tournament. Bet kaip sykis (rodėsi), kad tame savaitgalyje nieko gero nebus. Atrodo bus prastas oras, bus beveik iš vis jokių renginių, o ir nuotaika, to pasėkoje, kukliai tariant – plevens prakeikta. Bet kur tau! Kaip sykis, kai nieko nesitiki – ima ir įvyksta geriausi dalykai! Tad apie tai ir šiame glaustame flashcbacke. Ketvirtadienį būta Broiso Grebenščikovo ir grupės „Akvarium“ koncerte. Penktadienį FC Žalgiris mače (kurio neaprašysiu, nes foto, kurias paviešinsiu greit, kalbės pačos už save), bei Liverpool Indie/Rock Bar pirmąjame gimtadienyje.  O sekmadienis jaukiai ir šiltai užliūliavo Sofoje su gerb. Vytauto V. Landsbergio giesmėmis. Tad apie viską nuo pradžių – trumpai, išsamiai, drūtai ir iki galo.

BG ir „Akvarium“ @ Rygos Kongresų Rūmai

Nesuskaičiuoju ant vienos ar abiejų rankų pirštų keliuose šios legendinės Rusų grupės koncertuose buvau. Pirmąjį kartą buvau su tėvais ir jų draugais „Sporto Rūmuose“ ir su atvėpusiu žandikliu atsirėmęs į turėklus tribūnose vėpsojau į legendas. Vėliau buvo Kauno „Siena“, Vilniaus „Galaxy“, „Šokio Teatro“ patalpos ir dar biesas žino kur. Po vieno iš tų daugybės koncertų netgi buvau pasižadėjęs daugiau neiti į BG koncertus, nes na kiek gi galima. Bet, bet… Kaip matot su kolega po darbo net iki Rygos nusibeldėm. Kaip manot – neprašovėm?

Nereali patirtis. Galima tik paantrinti Andriaus Mamontovo komentarui, kuriame jis teigė, kad kiek lankėsi „Akvarium“ koncertų (o jų būta kaip ir pas mane, bet netgi kur kas daugiau), jog tai buvo geriausia ką buvo galima išgirsti iš maestro & Co. lūpų, smuiko, perkusininko, elektrinės ir ritminės gitarų, akordeono, fleitos, bei dar daugiau – netgi egzotiškų instrumentų. „Boria, a gde Kostia?!“ – paklausė kažkoks rėkalius iš tribūnos apie pašėlusį buvusį akvariumistą. Išverčiu iš Rusų BG ats.: „A, jis dabar kariauja“. Tačiau kiek vėliau rimtu tonu pakomentavo situaciją, kad kai „Akvarium“ vyko kondertuoti į Ukrainą „kostia“ tiesiog pasakė, kad jis ten nekoncertuos dėl, khm, „visiems žinomos priežasties“. Iš ties keista ir gaila, kad net tokioje, sakralinės stoikos grupėje įvyko susiskaldymas dėl nešvarios ir šlykščios politikos.

Pats koncertas – meditacija. Dvasia – rock‘n‘rolinė. Jausmas – aukščiausiam pakylėjime. O muzika – kaip visada – dviejų trečdalių dainų nežinojau, bet kai nepaaiškinama, visa apimanti ir plaukelius ant kūno raitytis priverčianti energija plevena ore – abejingu tiesiog automatiškai nelieki. Buvo keletas dainų iš „Druska“ naujausio albumo, buvo viena ar dvi iš „Pėski Peterburga” ir kaip visada koncertą užbaigė linksmos dainos, viena iš kurių yra su visiems žinomu tekstu – „visi sako, kad gert negerai, visi sako, kad gert negerai, bet aš sakau, kad gersiu!”

Kadangi koncertas vyko Rygos kongresų rūmuose, tai visos vietos buvo sėdimos. Tačiau ant galo visokie jaunikliai panašaus amžiaus kaip aš (o man kadangi yra beveik 33, tai aš be abejo prie jų) – dasigrūdo iki scenos ir prisėdo išverstais kiaušais ir papais prie scenos ir dėjo mentalinio šokio. Boria tai matydamas – plačiai šypsojosi. O po visko maestrui gėles dovanojo net vyrai. Gi aš su kolega pasileidom į Rygos senamiestį ieškoti Airiško Pub‘o, pasidalinti įspūdžiais. Jų būta visa tona, grįžta namo apie ketvirtą nakties ir dar ilgai ilgai nemiegota…

1-masis Liverpool Indie/Rock Bar gimtadienis

…o prieš tai buvo FC Žalgiris ir FC Granitas mačas Lietuvos Futbolo Federacjos Stadione. Tas rungytnes laimėjo Vilnius (rezultatu 6:0), tai į Liverpool City nušutinau su geriausiu nusiteikimu. Gi ten – be galo daug madingų žmonių, kuriuos šiais laikais žmonės vadina hipsteriais. Dar daugiau jaunimo. Bei pilvotas barzdyla Vaidas Voronas besiraitantis, grojant ba. pasirodymui. Pats baras / klubas – labai jaukus. Vienintelis menkas minusas jame, jog yra mažai sėdimų vietų. Tad buvo taip, kad nesutilpę žmonės ant pufikų, sėsdavo tiesiog ant stalelių. Bet užtai pliusas tame, kad yra du aukštai iš kurio viršaus, labai komfortabiliai gali stebėti anarchiją ant scenos. Kuri yra beveik kaip Žirmūnuose.

O anarchiją kūrė tą vakarą dvi grupės. Pirmieji ant scenos kopė „Ne Real Pioneers“, antri – ba. Apie pastarąjį tai aš neįsivaizduoju ką galima pasakyti. Viena gitara su vokalu ir vienas mušamasis. Daug priedainių su „OOOOOOO“ ir užvedančių kalbų, ko pasėkoje pasirodymas be tarpiškai paliko be kompromisinį įspūdį. Bet, kad Aleksandravičius dar yra spuoguotas malalietka pestpankis irgi yra faktas, nes kai stovi prie scenos ir į tave jis sviedžia nugertą alaus butelį, kuris apšlapina kelnes, užsinori tokį vaiką tėviškai paauklėti. Na, bet atleiskime tam talentingam nebrendylai, nes pasirodymas paliko gerą įspūdį.

Gi prieš tai groję „No Real Pioneers“ visiems apsnūdusiems davė suprasti, kad jie čia yra tam, kad išjudintų būtį. Shake your bootie – kaip sako ne lietuviai. Muzika buvo panaši į „Tides From Nebula“, vokalas čaižus, o visą sniego lavinos griūtį kūrė trys žmonės – mušamasis vaikinas, bosu apsiginklavęs jaunuolis, bei gitaristas, kaip minėjau dar ir spygaut gražiai mokėjęs. Ir finale – gimtadienis itin užskaitytas. Nors nebuvo taip, kad jautiesi savas tarp savų (nes kaip minėjau – daugumoj buvo jaunimas), bet atmosfera buvo iš ties jauki. Plius labai šilti klubo vadybininkai, kurie išreiškė džiaugsmą, kad kult.lt atvarė į gimtadienį. Žodžiu, abipusė meilė, gerai praleistas laikas, tranki muzika ir daug jaunų gražių panų (žinoma ir vaikinų).

Vytautas V. Landsbergis @ Geltonos Sofos Klubas

Jokio alkoholio. Smilkalų kvapas. Žvakutės. Apie 30-50 žmonių salytė – štai toks tas Geltonos Sofos Klubas. Paskambinau jiems vos ne paskutinę minutę ir pasakiau, kad noriu akredituotis kaip fotografas. Sako, OK, įrašom tave plius vienas (ta prasme, kad dar kažką po paranke atsivesti galiu), nors nei prašiau nei ką. O ir kaina – nei daug, nei mažai – 18 eurų už Vytauto V. Landsbergio koncertą. Tad vien tai nuteikė neįprastai maloniai – tas svetingumas.

Iš pradžių jaučiausi nedrąsiai. Bet kaip sykis ištaikė laisva vieta mano mėgstamiausioje lokacijoje – pačiame gale. Patį Vytautą vertinu kaip nepaprastai įstabią asmenybę. Jo įrašai FCB visada priverčia stabtelti ir ramiai skirti tame visame sraute maksimalaus dėmesio, nes beveik visada tai būna – subtilūs pamastymai, išmintingos citatos, šviesūs atsminimai ir daugybė kitų gerų dalykų. Ką aš jam ir pasakiau, kuomet nupirkęs kompaktą, ėmiau autografą su dedikacija Mamai, jos dienos proga. Kaip lauktuves, papildomą dovaną.

Koncertas buvo tarsi sakrali šventė poezijai, dainai, pasakaitėms, humorui ir šeimoms. Vidinė šiluma. Vaikiškas žaismingumas. Neišpasakytai savas jaukumas. Ir net kašaras juodas it smala malėsi, uodegą iškėlęs po visą Geltonos Sofos Klubą. Vytauto dainos keitė nuotaikas nuo vienos iki kitos; tai dramatiškas interliudas, tai humoristinis epas, tai pasakaitė vaikučiams, tai baladė suaugusiems. Trumpai tariant, koncertas buvo dinamiškas, eklektiškas ir maksimaliai dėmesį išlaikantis visas tas beveik dvi valandas.

Bet to, kaip intarpą, Vytautas parodė du video-shortus, kurie kaip sakė „labai sugraudino išeivius“. Abu buvo post-karinės, partizaninės tematikos. Koncerto metu, kas smagiausia, kai kurias dainas publika mokėjo dainuoti atmintinai – ko pasėkoje metalistų vertinamas žodis „vienibė“ šiame kontekste turėjo itin tiesioginę prasmę. Nes tų visų senjorų, studentų, moksleivių, vos lakstyti išmokusių peckelių, jų tevų ir šiaip barzdylų susiliejimas į vientisą dvasinį lydinį per Vytauto dainas nestebinti negalėjo. Koks smagus sekmadienis. Koks svaigus savaitės užbaigimo vakaras. Kokios fantastiškos ketrutių dienų atostogėlės.