„Naratyvinis 100 g Alkobilis“ tai vieno žmogaus grupė. Tiksliau ne grupė, o projektas, kuris nekoncertuoja (buvo vos vienas ar du pasirodymai gyvai), vieno asmens viskas sukuriama, įgrojama ir įdainuojama. „Alkobilis“ nėra išleidęs nei vieno oficialaus albumo, nors savo sąskaitoje turi beveik 30 gabalų. Kultinį statusą projektas įgavo vos įkėlus autoriui pirmuosius gabalus į Youtube – ši platforma yra svarbiausia „Akobiliui“, kaip ir Soundcloudas, nes Feisbukas autoriui – užkniso. Jis mieliau laiką dabar leidžia vienatvinėje meditacijoje su knygomis. Ir Amerikonišku burbonu.
Tad jūsų dėmesiui pokalbis su projekto vienintele siela Donatu, kuris yra iš Žemaitijos miesto Kretingos, mėgsta žaisti kortomis „Durnių“, žiūrėti tokius kinus kaip „Srpski film“, neliūdėjo kai mirė nei Davidas Bowie, nei Lemmy iš Motorhead. O jo gyvenimo svajonė… Na, skaitykit.
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=WOvMK3onjFM[/youtube]
Pradžiai atsakyk į šiuos tris vieno žodžio klausimus: Pradžia (kada)? Idėja (apie ką)? Kodėl (dėl gėlių ar dilgėlių)?
Pradžia 2009 – 2010 kai išgirdau DEADBOLT ir užsinorėjau padaryti kažką tokio savaip, žemaitiškai, apie tai, kaip žmonės gyvena.
Kas slepiasi už „Naratyvinio 100 g alkobilio? Ką baigęs, koks tavo vardas, kuo užsiimi gyvenime, kur gimęs / augęs, kada ir kaip praradai nekaltybę?
„Naratyvinį 100 g alkobilį“ verda Alkobilly Man, gimęs Kretingoj Donato (lot. Donatus) vardu. Visa kita nėra svarbu.
Kaip manai kas geriau: „Cannibal Corpse”, 5-tasis Lietuvos Ryto puslapis, Šilanskas ar „TV Pagalba”?
Srpski film.
2012-tais teigei, kad Alkobilis nebekuria ir jo daugiau nebebus, bet štai tu dar gyvas ir dainuoji. Kad niekad nekoncertuosit, o koncertavai (Kablyje prieš keletą metų, gal ir dar kur?). Plius sakei, kad išleist vinilą – be šansų. Išskyrus tą atvejį jei bus picture-disc ir atrasi keletą tūkstančių atliekamų eurų.
Taip, 2012 metais sakiau, kad „Alkobilių“ nebebus – tuomet taip atrodė. Po kiek laiko atsirado kai kokių idėjų, kurias realizavau. „Kably” sugrojau, nes pakvietė gerieji žmonės iš buvusios „Decadentia“, o sugroti padėjo kiti gerieji žmonės iš „MuzLab“.
Mielai išleisčiau vinilą, būtinai picture disc, kad taptų kolekciniu. Jei tik atsirastų koks sponsorius, kuris finansuotų studiją įrašui ir leidybą. Kiek tai realu – kitas klausimas. Jeigu viską daryti “iš idėjos” – tai ok. Bet matai, kiek žinau istorijos, “iš idėjos” buvo daroma komunizmo epochoje. Dabar gyvename kapitalizme, tad veikla, kuri neduoda finansinės naudos – turėkime omenyje koncertus ir albumų pardavimus – nėra prasminga iš vis. Juoba, kad dažnu atveju koncertai, albumų leidyba, bendrai imat – muzikinė veikla generuoja nuostolį. Tai kaip ir durnas arba jaunas turi būti, kad šituo užsiimtum.
„Alkobilį“ darau kaip muzikinį projektą internetui. Tai yra mano hobis. Absoliučiai minimalios sąnaudos. Ir visi patenkinti – aš, nes turiu saviraiškos laisvę, nevaržomą finansinių dalykų, laiko bei formatų ir klausytojai – nes gauna nemokamą dalyką, kuris jiem patinka. „Alkobilio“ išskirtinumas yra tas, kad tai yra koks tai interneto turinys, o ne įprastas muzikinis kolektyvas. Klausyk kiek nori, kada nori, siųskis kiek nori, DIY – gaminkis kokį nori albumą, su kokiu nori dainų eiliškumu. Tai tiek apie tą albumo išleidimą.
Pasipasakok apie 4-tame klausime pavardintus tragizmus plačiau. Egzistencines kūrybos fazes – jų užtemimus ir nušvytimus (kas jas sąlygoja)? Koncertavai porą kartų, tai ar tarkim į kokį Žemaitėjės Kilkim Žaibu varytum pagrot? Turiu omenį ne klubą, o kokį nuoširdų open-airą.
Su kūryba man yra taip pat kaip su metabolizmu – kurį laiką skaitau knygas, klausau muzikos, žiūriu filmus, vaikštau, dar kažką ir tik kad tūpt prie gitaros bei kompiuterio! Patikėk, gaunasi visą laiką skirtingai, nė karto dar taip pat nėra gavęsi. Koncertuoti tai visai nesiruošiu, nenoriu. Internetas ir realybė yra du skirtingi diskursai – gali turėti daug tūkstančių peržiūrų, sekėjų, dar ten visko, o realybėje į tave gyvai pažiūrėti gali ir niekas neateiti. Net jei koncertas eurą tekainuos. Ta prasme, nenoriu iš alkobilio prekės daryti ir turginti ją visaip. O jei visai atvirai – tokia ir prekė: gerumo, įdomumo, reikalingumo kaip koks ūkinis muilas.
Ką šiaip veiki gyvenime? Ar kaip koks Piotras Mamonovas gyveni gūdžioj provincijoj kaip priklauso patriarchui ir taip per dainas išjauti visus iškylančius social-filosofinius klausimus?
Dėlioju Vilniaus pokerį. Tiesa, dažniau man atrodo, kad ne pokerį, o durnių lošiu. O kartais, kad šaškėm, kartais – pokemonais ar bakuganais. Labai jau neaiškus ir sudėtingas tas žaidimas be jokių aiškių taisyklių. Būna, kad iš to neaiškumo ir koks alkobilis atsiranda.
Pastaruoju metu – labai daug patriarchų miršta. David Bowie, Lemmy iš Motorhead, aktorius Robinas Williamsas… Po kurios asmenybės mirties labiausiai liūdėjai?
Neliūdėjau nė dėl vieno. Ir tas visuotinis „liūdesys” man rodosi tik deklaratyvus medijinis šūdas laikams susirinkti. “Bled, kaip aš liūdžiu dėl Bowie! Kaip man trūks Lemmy!” Eikit na***j.
Kodėl „Alkobilio“ nėra Facebooke? Juk tai platforma per kurią visi gyvena.
Facebook akauntą turėjau susikūręs po koncerto „Kably” kaip projekto palaikymą, norėjau pažiūrėti, kas čia tokio ir kas iš viso to gausis. Pažaidžiau lygiai metus laiko – dėjau savo rašliavas, fotkes, žodžiu, stengiausi kurti kokybišką turinį. Atsibodo, beprasmis laiko gaišimas, akauntą ištryniau. Mečiau srautą, nes jisai jaukia protą. Grįžau prie knygų skaitymo.
Vienas gabalas pas tau yra odė „Twin Pyksui“. Ko tikiesi iš jo pratęsimo? Ar tai vienintelis serialas, kurį myli? Gal lauki dar X-Filesų?
Tai kad nelaukiu tų revaivalų. Laukiu kol pasirodys V. Pelevino ekranizacijos „Buddha’s Little Finger“ ir „Empire V“. Ir dar Neil Gaiman „American Gods“, jei toks filmas iš viso bus.
Pas tave diskografijoje taipogi yra daina Mamontovui… Kaip ir pas „Sportą”.
„Mamontovo Kaukolinis“ atsirado besiruošiant koncertui, kai sugalvojau kaip dekoraciją prie mikrofono stovo privynioti neva tai samagono bambalį su užklijuotu Mamontovo Pabėgimo viršeliu. Tik vietoj Pabėgimas užrašiau Kaukuolėnis. Buvo juokinga. Dekoracijos taip ir nepanaudojau, bet dainą įrašiau. Man atrodo, kad lietuviškas rokenrolas ir samagonas yra vienas ir tas pats. DIY šamarliakas, ne tai rokenrolas, ne tai degtinė, kažkoks neaiškaus gerumo ir paskirties produktas. R. Laginauskas (Katedra) yra pasakojęs, kad prieš koncertus jie Sporto rūmuose gausiai gerdavo samagoną iš trilitrinių sloinikų. Reiškia, kad kažkiek esu teisus.
Ar savo humorestiškas dainas kuri iš džiaugsmo ar visgi iš liūdesio? Liūdėti nebijai? (juk liūdesy sielos džiaugsmas)
Garbusis, leiskite pasiteirauti – ar jūs šikate iš džiaugsmo, ar visgi iš liūdesio? O galbūt iš vienatvės ir privatumo poreikio? O gal šikate, nes taip gamta sutvarkė, kad nešikti neišeina?
Koks filosofas tau yra arčiausiai dūšios ir kodėl? Gal Hedonistinių pakraipų Epikūras ar visų adoruojamas Nyčė?
Gal Šliogeris ir egzistencialistai. Hm, skamba visai neblogai, kaip grupės pavadinimas. „Šliogeris ir egzistencialistai”. Jėga.
Kaip, kur ir su kuo sutikai Kalėdas ir Naujuosius? Ar esi užsibrėžęs kažkokių tikslų 2016-tiems?
Metus palydėjau šeimos rate, na o šiais metais keliausiu į tolimą šalį. Ten, kur dar nesu buvęs.
Na, ir paskutinis klausimas: Kokia yra tavo gyvenimo svajonė?
Amžina ramybė.
BLITZ:
1. Žemaitiškas kauokuolėnis ar Marichuanos soktėnis? Amerikoniškas burbonas.
2. Davidas Lynchas ar Alejandro Gonzalez Inarritu? Luis Bunuel ir Michelangelo Antonioni.
3. Jautri erotika ar Joudasis seksos? PRNGRPHY.
4. Žemaitėjės suostenė Telšė ar Kretinguo? Katmandu.
5. Angelai ar velniai? Racionalus protas.
6. Jauki vienuma ar audringa kompanija? Vienatvė.
7. Borisas Grebenščikovas ar Viktoras Cojus? Сергей Шнуров.
8. Slayer ar Black Sabbath? Black Sabbath.
9. Liselottės Welskopf „Harka” Ar George’o Orvelo „Gyvulių Ūkis”? Edward Bernays „Propaganda“ ir James Burnham „The Managerial Revolution“.
10. Vyskops Valončius ar Kūrvas vaks? Komunalininkų balius.
Ačiū už interviu.
šiaip tai tą prakeiktą FB galėtum atkurt