„The Ditties“. Nieko apie šias tris (žavias!) damutes nebuvau girdėjęs, tad kaip tik ta proga prisėst jaukiai ant kietos žemelės ir susipažinti. Na, ir fainos jos! Kad būtų aiškiau kas kaip ten buvo, štai, kad visiems (ir man) būtų paprasčiau – copy-peistinu iš FCB: „Tai profesionalių džiazo dainininkių trio, atliekantis ankstyvojo swing stiliaus muziką, pasižyminčią siaura tribalse harmonija.“ Dar pridėta, kad „merginos žavi savo balsų darna, žaismingumu, dėvimais vintage stiliaus drabužiais bei specialiai parinktu repertuaru, nukeliančiu į svinguojantį ketvirtąjį dešimtmetį.“

„Esatis“ dar vienas, be kitų galybės, Donato Bielkausko projektas, kurie ant scenos kopė sekantys. Ir kokių tik projektų pas Donatą neprikeravota – nuo neofolk iki industrial, nuo dark ambient iki experimental. Kitaip tariant Donis – eklektiška asmenybė. Multiinstrumentalistas, nesutramdomas idėjų generatorius, bei šiaip geros muzikos kūrėjas.

Ant scenos – viso penki žmonės – vokalistė, pučiamieji instruemtai (Donatas), akustinė gitara, visokių perkusijų glostytojas (kuris grojo  net su moliniu asočiu pienui laikyti!), bei bosine gitara apsiginklavęs vyrukas. Ansamblis atrodė solidžiai – visi išskyrus vieną – dressed in black, o muzika – svaigi neo-folklorika. Nors ir nesu lengvo folk fanas (mane labiau masina psichodeliniai šio žanro atlikėjai, kaip, kad ir „Current 93”), bet tas lengvumas ir melancholiškumas buvo pats tas tam momentui, prieš pašėlusius indie-rokerėlius „Deeper Upper“.

Ir ką apie rockerius galima pasakyti? Po jų pasirodymo, interviu girdėjau jiems klausimą apie turą po Europą. Na, gal jiems ten ir baika sekėsi… Tačiau šios bandos pasirodymas bent man buvo vienas silpnesnių. Muzika kaip muzika, bet tai pala – per kolonėles transliuojama energija pulsuojantys garsai, o iš publikos beveik absol jokios reakcijos. Gal koks vienas kitas patrypčiojantis… Grupės frontmenas akivaizdžiai stokoja patirties bendravime su publika, nei užvedinėjimų, nei paraginimų, nei šiaip bairių ten kokių pažerdamas. Žinoma „Deeper Upper“ drąskėsi ant scenos, dirbo, stengėsi, bet apskritai kalbant – eilinis indie.

„Keymono“ praleidau, nes tai man yra kažkoks „Saulės kliošo“ devintas kisieliaus vanduo (arba atvirkščiai). Prieš dešmtmetį klausydavau juos (kliošą) Kaune Vienybės aikštėje per Kaunas Jazz festą ir iki dabar man sočiai. O va Dainiaus Paulausko grupė… Galvojau, kad bus kažkoks rokelis pagyvenusio dėdės, o kai dėjo jazzo su gal 10-ties muzikantų ešalonu… Labai geras pasirodymas.

Su ms. Ieva Narkute tesu pražystamas tiek, kad jinai yra mano brolio draugo žmona ir kadaise mes kartu valgėm šašlus. Daugiau – jokio intymesnio prisilietimo – kalbu apie jos lyriškąją muziką. Ar pirmas kartas buvo geras? Neblogas. Ant scenos be jos dar buvo ir gitaristas (kuris ekspozicijų salėje grojo su Sirgedu per mini „Sielos“ koncertą „Tamsta klubo“ stende). Na, ir ką – pianinas, akustinė gitara, tyras it lakštingalos ar pavasarnio vieversio balsas – gražu ką ir be pridursiu. Bet ties tuo ir baigsiu.

Ir ką gi, ponios ir ponai, misteris Andrius Mamontovas ant scenos! Ir, kad jį nelabasis rautų – tesugrojo, 5 (ar 6 – kai fotkinu, ne viską pamenu) dainas. Trys iš jų buvo esminės, kitos – nelabai. Gaila, kad per vėlai sugalvojau pafilmuot, nes dainos „Vandenyje“ ar „Kitoks pasaulis“ jau ausų bugnelių kaip reikiant atrajotos, o duetas su Ieva Narkute apie „Priklausomybes“… Neturiu dabar tokių apie kurias toje dainoje dainuojama.

Bet kai sugrojo su klepu „Amžinas judesys“… Apskritai, kaip jis teigė, atliko po dainą iš kiekvieno „Foje“ albumo. Ir man dabar šiek tiek nejauku, nes aš prie pat scenos užblioviau per visą areną „O kur kai „Perplauksi upę“??? Šis į mane dėbtelėjo, bet žinojo, kad „šitam atleisti galima“… Bet tikrai dar bent dvi dainas galėjo supielyt. Kokias nors kultines. Nenuvalkiotas.  Kad ir „Pasiimk mane“, arba akustiškai „Į tavo rankas“. Na, bet kiekvienam neįtiksi. Ačiū, Andriau, kad esi.

Ačiū, Knygų mugei ir Muzikos salės organizatoriams.