Jurga Šeduikytė? Alina Orlova? Ieva Narkutė? Taip, ateitis mergaitiškoje Lietuviškos scenos padangėje yra daugiau nei šviesi, nes šalia jų atsirado dar viena deimantė (na, brangakmenis, bet juk tikrai ne vyriškas deimantas) vardu Liepa Maknavičiūtė. Kaip apie ją sužinojau? Paprastai – Andrius Mamontovas palaikino postą, kuriame ji giriasi, kad debiutinis jos diskas „Ofelija“ yra Spotify, paklausiau ir pravirkau vandeniu iš varveklio vidury bobų vasaros įkarščio. Ar kitaip sakant – išsilydžiau.

„Ir paišo, ir groja klepu, ir vaidina, cha cha“ – gyrėsi ji man messengeryje iškart po to, kai patarė man jos nesudievinti. Plius ji yra modelis ir šiuo metu bando prasiskverbti kaip atlikėja į plačiuosius Azijos rinkos vandenis. Tad, manau, suprasite mane pilnumoj, kuomet Knygų Mugės metu paklausiau jos „ar galiu tave kabinti?“ Tačiau viskas virto Esme būtent tada, kai paklausiau jos albumą Spotify. Ir kol kas, iš to ką esu girdėjęs šiemet Lietuviško, man diskas „Ofelija“ – beveik metų LT diskas. Kodėl, klausiate?

[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=i-CNmWetBww[/youtube]

Nes jis, nors trunka vos 32 min., yra išbaigtas; aranžuočių prasme yra beveik eklektikos olimpe; dainos žvelgiant per kompozicijos ir dvasinės pajautos prizmę – atskiri ir unikalūs gabalai, o ir totalių hitų, kas svarbiausia, yra net kokie visi trys. Man didžiausias – „Drugiai“, kuris, ko gero, bus tarp trijų „Kultiškiausių Lietuviškų 2016 dainų“. Tiesiog negali nepajausti tos sielą virpinančios energijos Liepos vokale jo beklausant, ko pasėkoje, tu pradedi skrajoti tarytum auksu nulietas rudeninio medžio lapas… Liepos medelio lapas.

Albume, be Lietuviškos lyrikos, yra ir platesniam pasauliui suprantamos angliškos (3 dainos iš 10), bet kaip sykis, stipriausi gabalai, mano nuomone, yra sudainuoti gimtąja kalba (atkreipkite dėmesį dar į „Išeik“). Vokalas driblina aukštosiomis tonacijomis per garsų paletę tarytum koks Ronaldinho geriausiais savo karjeros laikais. Mano išgirtose aranžuotėse be vyraujančio „klepo“ nesunkiai gali išgirsti ir arfas, ir violončeles, ir gitarą, ir šiaip synthikus (kiba, DJ Saga yra jos prodiuseris?). Visos dainos – lyriškos, bet dvasiniu krūviu varijuoja nuo svajingų, raminančių ir liūdesiuku alsuojančių, iki tiesiog jaudinančiai pakylėjančių.

Knygų mugėje ji grojo salėje ir aš pro ją te praėjau nušovęs keliomis Nikon strėlėmis. Dabar noriu į jos solo koncertą, kad ir kokioje Artotekos buveinėje sekmadieniop. Iki vinilinės laidos albumas „Ofelija“ dar netraukia, bet jei būčiau Andrius Mamontovas – visai padovanočiau jai Bravo statulėlę „metų proveržio“ kategorijoje. Liepa Maknavičiūtė – dar vienas įrodymas, kad mergaitiška scena Lietuvoje turi didelį potencialą ir jai, artimiausiu metu, tikrai nelemta pražūti.